2015 m. liepos 19 d., sekmadienis

Vienišas barang Kambodžoje II. Angkor Vatas

Ryte kėlimasis buvo stebėtinai lengvas. Manęs jau laukė tuk-tukeris, tad negaišdami laiko pajudėjome. Kelionė ilgai netruko ir po kokių dvidešimties minučių jau stovėjau prie  Angkoro archeologinio parko kasų. Iš karto matėsi, kad tai yra svarbiausias šalies turistinis objektas. Tai rodė ne tik gausi apsauga, tuntai turistų, bet ir nepigūs vardiniais bilietai (20 dolerių dienai) su lankytojų nuotraukomis. Čia viena iš nedaugelio vietų Kambodžoje, kur techninis progresas aiškiai matomas.
Dar kelios minutės ir aš stovėjau prie Angkor Vato vartų. Nežinau kaip kitiems, tačiau man šis objektas tapo vienu iš tų, kurių didingumo nesumažina minios turistų ir įkyrūs prekeiviai bei kiti "geradėjai" (iš aplankytų panašiai buvo su Gizos piramidėm). Tiesa, turistų buvo mažiau, nei aš tikėjausi. Dauguma, žinoma, kinai. O kai kurių grupės tokios, kokių dar nebuvo tekę sutikti: prabangūs aprėdai, brangakmeniais inkrustuoti telefonai, keli gidai ir net asmeninis fotografas, su įspūdingo dydžio "bandūra" fiksuojantis Kinijos VIP ponų atostogas. Trumpiau tariant, prieš naujuosius kinus net ir naujieji rusai nublanksta.





Sienos išraižytos įspūdingomis mūšių scenomis.



Paėjus kiek toliau, galima patekti į nuošalią, tylią komplekso vietą, kur naujieji kinai neužklysta ir ramiai tylumoje pasigėrėti nuostabiu architektūros paminklu.



Angkor Vate užtrukau netrumpai. Galvojau, kad tuk-tukukeris jau bus pradėjęs nerimauti, tačiau taip nebuvo. Gavau šalto vandens buteliuką ir pajudėjome toliau. Beje, apie mano tuktukerį. Man su juo, sprendžiant iš kitų keliautojų atsiliepimų,  labai pasisekė. Jis visada buvo geros nuotaikos, neragindavo paskubėti, o neretai ir pats paklausdavo, ar nenoriu sustoti, primygtinai negrūdo kičinių vakarinių turistinių pramogų ir nemokamai duodavo vandens. Ne, tai nebuvo simbolinis vienas puslitrinis buteliukas. Iš viso per kelionę į Angkor Vatą aš išgėriau šešis litrus vandens  (nepaisant to, tualete apsilankiau tik kartą), pusę šio kiekio gavau iš tuk-tukerio visiškai nemokamai. Žinoma, buvau išdurtas su plaukiojančiu kaimu, tačiau tokia lemtis ištinka daugelį turistų (apie parašysiu kitoje dalyje).
Taigi, grįžtame į Angkorą. Kitas mūsų tikslas - Angkor Thom kompleksas. Į jį įvažiavome pro Pietinius vartus.


Pirmoji šventykla - Bayon su 200 galvų. 



Netoliese yra rūmų kompleksas, prasidedantis dramblių terasa.


Už jos - įspūdinga Baphuon šventykla, į kurią įsikabaroti buvo garbės reikalas.



Vietovė darėsi labiau miškinga. Tai visame pasaulyje žinomas gamtos ir civilizacijos kovos pavyzdys, paliekantis nerealius paminklus.



Taip atsidūriau prie Phimenakas šventyklos, kiek primenančios majų piramidę.


Galiausiai išlindau prie Raupsuotojo Karaliaus terasos.


Ten manęs jau laukė tuk-tukeris, kuriam net nereikėjo klausti, ar aš ne alkanas? Pats jam liepiau važiuoti prie artimiausio maitinimosi taško, nes po laipiojimo stačiais laiptais maratono tvyrant tropiniam karščiui organizmas prašyte prašėsi angliavandenių. Iš karto už Angkor Tomo sustojome prie prekyvietės, iš kurios pasigirdo dešimčių ten prekiaujančių moteriškių balsai: "Saaaaaaaaaaa, ju vana kold vataaaaaaaaaa, saaaaa". Įšokau į vieną iš jų ir pareikalavau meniu. Kainos toli gražu nebuvo azijietiškos - už keptus ryžius sumokėjau penkis dolerius. Sumatroje už tai nei dviejų nebūčiau mokėjęs. Tiesa, turiu pripažinti, kad ryžiai buvo skanūs ir porcija buvo nemaža. Tuk-tukeris neslėpė džiaugsmo mano pasirinkimu. Jis man pasakė, kad pavalgęs galiu eiti į kitoje gatvės pusėje esančią Prea Khan šventyklą, o jis manęs lauks kitoje jos pusėje, tuo tarpu pats nulindo į nuošalų kampą, kur, akies krašteliu pastebėjau, jam taip pat nunešė maisto. Taip veikia "otkačiukų" sistema Kambodžos turizmo versle.
 Prea Khan šventykla yra tikrai įdomi, tik ją užgožia "didesnieji giminaičiai" Angor Vatas ir Angkor Thomas.





Kitoje pusėje manęs turėjusio laukti tuk-tuko nebuvo, tad teko kiek paėjėti pėsčiomis, nes atvirutes ir magnetukus stumdantys vaikėzai buvo gana įkyrūs. Vairuotojas pasirodė po keleto minučių, akivaizdžiais pasisotinęs ir geros nuotaikos, tad patraukėme toliau link nedidelės Neak Pean šventyklėlės, apsuptos užpelkėjusių tvenkinių. 


Tvenkiniai apaugę sausais stagarais sukuria puikią atmosferą siaubo filmų filmavimui.


Ta Som šventykla man įsiminė kaip neblogai išlikusių dievybių atvaizdų vieta.



Ir žinoma pastatus apglėbę medžiai, prie kurių įsiamžinti stovi turistų eilės.


O šalia verda kasdieninis gyvenimas.


Rytų Mebono šventyklą saugo drambliai.




Joje aš "užskridau" ant dviejų dolerių. Užėjau į vieną iš bokštų, kur buvo štai toks altoriukas.


Prie jo stovėjo ne pirmos jaunystės vyrukas. Prieš kelionę skaičiau, kad budistų vienuoliai Kambodžoje yra įkyriausi pinigų kaulytojai, tačiau šis veikėjas nebuvo panašus į dvasininką ir dėvėjo įprastus drabužius. Taigi, užėjau aš, nufotografavau ir supratau, kad įklimpau. Nespėjau net sureaguoti, kai buvo uždegtas smilkalas ir pareikšta, kad tuo bus atlikta kažkas "for good luck". Vyrukas pasilankstė sudėjęs delnus ir laikydamas smilkalą, tada perdavė jį man ir liepė tris kartus nusilenkti. Tada jis dar kartą lankstėsi iš įvairių pozicijų. Galiausiai įsmeigė smilkalą ir parodė į aukų dėžutę. Man išsitraukus dolerį pasakė, kad reikia dviejų, nes "two for you", kas čia neaiškaus? Beje, ritualas tai suveikė, nes grįžęs iš atostogų sužinojau, kad esu paaukštintas pareigose. Va ir netikėk, žmogau, aukštesnėm jėgom.
Gavęs palaiminimą, dar ropščiausi į Pre Rup Šventyklą.


Užėjau į Banteay Kdei šventyklą.


Šalia jos yra tvenkinys, kur man teko dar kartą atremti "magnetukininkų" beigi "atvirutininkų" šturmą.




Vėliau dar sustojome trumpai prie kelių mažojo rato šventyklų, tačiau man nutiko tai, apie ką buvau skaitęs prieš kelionę - atsirado šventyklų persižiūrėjimo sindromas, prie kurio prisidėjo ir tropinis karštis bei kojų nuovargis. Tad nesigavo nuodugniai apžiūrėti vadinamosios Laros Croft šventyklos (Ta Prohm) ir kelių kitų. Tiesiog paprašiau pravežti dar kartą pro Angkor Vatą, kur vakarėjant jau rinkosi vietinių šutvė.


Kelio ženklai įspėja, kad praradus budrumą gali baigtis liūdniau nei Lietuvoje susidūrus su briedžiu.


Prieš grįžtant vairuotojas paklausė, ką planuoju veikti rytoj? Atsakiau, kad gal norėčiau nuvaryt prie Roluos šventyklų. Tuk-tukeris, pamatęs mano neužtikrintumą, pasiūlė vietoje to nuvažiuoti į "plaukiojantį kaimą" Tonle Sap ežere. Prieš kelionę skaičiau, kad sausojo periodo pabaigoje, kai keliavau, ten nelabai, tačiau kadangi buvau tuo metu persisotinęs šventyklomis, tai sutikau, tuo metu dar nežinodamas, kad ši išvyka neblogai man paplonins piniginę.
O aš tuo tarpu grįžau namo, įlindau į dušą ir porą valandų ilsinau kojas gulėdamas su planšete rankose. Sutemus patraukiau į miestą. Pirmiausia nuėjau apsižiūrėti į naktinį turgų. Į jį veda trys keliai. Ėjau trumpiausiu ir patekau į pasalą. Prie pat turgaus yra vieta, kur būriuojasi, atsiprašant, "masažistės". Pro šalį einančius vienišus vyrus apspinta tuntas moterų pavargusiais veidais, kurių vaizdo nepagerina pigus makiažas. Jos mane pradėjo graibstyti už rankų, kišdamos kainininkus su "normalaus" masažo kainomis ir šnabždėdamos "spesal masaz". Pastarojo visai nenorėjau patirti, tad teko mandagiai išsisukti, aiškinant, kad dabar labai skubu.
Turguje tik apsižiūrėjau kainas, o apsipirkimą pasilikau paskutiniam vakarui. Vaikščiodamas vėl atsidūriau pub'ų gatvėje, kur vieno iš barų meniu aptikau krokodilienos burgerį. Jis ir tapo mano vakariene. Mėsa buvo šviesi, skonis aiškiai rodė, kad ne vištieną valgau, tačiau dėl to, kad buvo malta, nebuvo galima pajusti jokio išskirtinumo. Tačiau tai nebuvo paskutinė ragauta krokodiliena kelionėje.
Ir šį vakarą mieste ilgai neužsibuvau. Diena istorinio alpinizmo nepraėjo be pėdsakų, todėl užmigti problemų nebuvo.

II dalies pabaiga.