2015 m. birželio 21 d., sekmadienis

Vienišas barang Kambodžoje I. Seam Reap

Ši kelionė buvo kitokia. Visų pirma, aš keliavau vienas. Ilga istorija, kodėl taip gavosi, bet gavosi. Antra, pagaliau apsilankiau nemusulmoniškoje Azijoje. Trečia, stengiausi keliauti taupiai, tačiau nelabai gavosi. Viena iš pagrindinių priežasčių - smarkiai pakilęs dolerio kursas euro atžvilgiu (JAV doleris Kambodžoje yra legali atsiskaitymo priemonė). Kitas priežastis paminėsiu vėliau.


Pirminis kelionės planas buvo pakeliauti ne tik po Kambodžą, tačiau ir po Šiaurės Tailandą, tačiau dėliodamas maršrutą supratau, kad kokybiškai to padaryti per pustrečios savaitės nepavyks, todėl likau tik prie Kambodžos. Bilietų paieškos parodė, kad vėl teks skristi iš Varšuvos. Buvau suradęs ir neblogą pasiūlymą iš Vilniaus, tačiau nusprendžiau nerizikuoti, nes dalis kelionės turėjo vykti su dabar jau amžinąjį atilsį "Air Lituanica", o ir laiko ne kažin ką būčiau sutaupęs: į priekį būtų laukusi visa diena Amsterdame, o atgal - beveik para Paryžiuje. Galutinai apsisprendžiau išvydęs "Emirates", paskutinio nebandyto MEB3 vežėjo, pasiūlymą.

 
Skristi reikėjo į Bangkoką, o į Tailandą, kaip žinia, Lietuvos piliečiams vis dar reikia vizų. Kartu su braliukais latviais tokie esame vieninteliai Šengeno erdvėje. Nei estams, nei lenkams trumpiems pasibuvimams Tailande vizų nereikia. Nežinau, dėl ko taip yra, ar dėl prigimtinio URM'o biurokratų tingėjimo, ar dėl puikiai suderintos vizų pardavinėjimo Vilniuje schemutės. Tuo užsiima Tailando garbės konsulatas, kuris yra labai jau įtakingoje advokatų kontoroje, kurioje aš patyriau ne pačių maloniausių nuotykių.
Susirinkau visus reikalingus dokumentus, įskaitant išrašą iš banko apie sumokėtą vizos mokestį (kitaip neva netinka), už kurį godūs skandinavų palūkininkai nugręžė daugiau kaip du eurus. Konsulate kažkokia užsifrustravusi bobšė ėmė išsikalinėti: pareigų pavadinimas "individuali veikla" netinka, reikia papildomų dokumentų, aš mandagiai užsiminiau, kad jų tikrai nesirengiu nešti, tada man pasakė, kad reikia atnešti duomenis iš banko, kad turiu lėšų ir t.t. Pažadėjau tai pristatyti, nors dar kartą mokėti už kažkokį popiergalį nesiruošiau. Tiesiog atsispausdinau sąskaitos išrašą ir morališkai pasiruošiau žodinei agresijai. Laimei, viso to neprireikė. Atsiėmimo dieną dirbo kita darbuotoja, kuri tiesiog gražino man pasą su išsvajota viza kelioms buvimo valandoms Bangkoke.
Iki Varšuvos ir iš jos važiavau su Polskibus autobusu. Mažiausia kainas (20-50 zlotų) ir geriausias grafikas (vieninteliai, turintys popietinį, o ne naktinį autobusą). Tiesa, perkant bilietą negauni konkrečios sėdėjimo vietos, o reklamuojamas Wi-fi nėra geriausios kokybės ir veikia tik didesniuose Lenkijos miestuose. Tačiau, bendrai žiūrint, viskas labai OK.  Atvažiavęs iš Vilniaus Polskibus autobusas stoja Mlociny transporto mazge Varšuvos pakraštyje, tad apturėjau galimybę išbandyti ir Varšuvos metro, kuris paliko gerą įspūdį ir sukėlė liūdnų minčių, kad kažko panašaus Vilniuje aš nebesulauksiu.
Oro uoste laukė nekokia žinia - mano reisas vėluos dvi valandas. Nieko per daug baisaus, tik layover'is Dubajuje sutrumpėjo nuo penkių iki trijų valandų, o vizitas nykiame Varšuvos oro uoste pailgėjo. "Emirates" 330-ame Airbuse viskas buvo puiku: maistas, vynas ir net metaliniai įrankiai ekonominėje klasėje. Be to, skirtingai nei kitose MEB3 avialinijose, čia išgerti gali visą parą, o ne tik nuo pietų (kai skrendi per 7 laiko juostas nebelieka jokio skirtumo, koks dabar paros metas).
Dubajaus oro uosto dorai apžiūrėti nepavyko. Perėjau patikrinimą, specialiu traukiniu pervažiavau iš vieno terminalo į kitą, kiek pasidairiau po Duty Free ir prasidėjo įlaipinimas į A380 monstrą. Tokiu orlaiviu dar nebuvo tekę skristi. Kylant ir leidžiantis aiškiai galėjai pajusti, kad tai ne bet koks vidutinis lėktuvėlis, o didžiausias keleivinis lėktuvas. Viskas jautėsi kiek kitaip nei per įprastinius skrydžius.
Ir štai aš Bangkoko Suvarnabhuni oro uoste. Tradiciškai, 2 paras beveik nemiegojęs, tačiau manęs laukė dar vienas skrydis iš kito  - Don Mueng oro uosto. Į jį veža nemokamas autobusas. Užtenka parodyti lėktuvo bilietą ir stotelėje esantis darbuotojas uždeda antspaudą, leidžiantį įlipti. Autobuse pasižiūrėjau, kas ten per antspaudas, ir suprunksčiau: ant jo buvo nupieštas kažkoks pokemonas ir parašyta "I love you". Azija sugeba prajuokinti ten, kur tu ir nesitiki.
Autobuse ne aš vienas buvau nemiegojęs. Šalia manęs atsisėdo studentiško amžiaus britė, kuri pradžioje dar bandė kovoti su miegu, tačiau galiausiai krito ... ant mano peties ir nutrūko, o atvykus į vietą atsiprašinėjo, nors man jokių nepatogumų nekilo. Pats Don Mueng užėmė tvirtą paskutinę vietą iš visų lankytų Pietryčių Azijos oro uostų. Gerokai nugyventas, perkrautas, tačiau tuo pat metu pasižymintis blizgantiems naujiems oro uostams būdingomis aukštomis kainomis. Aštri sriuba ir mažas alaus buteliukas man atsiėjo kažkur 15 dolerių. Puiki įžanga į turistinę Aziją.


Air Asia skrydis į Siem Reap'ą tetruko gerą valandą. Per šį laiką užpildžiau tris imigracines kortele įvairioms tarnyboms. Nusileidus paaiškėjo, kad vienos iš jų nereikia, tačiau reikia užpildyti ketvirtą - kad nesergi visokiom baisiom ligom. Labai linksmai nuteikė Kambodžos pasieniečių biurokratija: sėdi eilėje, berods, septyni pareigūnai, paduoti pasą, korteles bei pinigus pirmam ir tada užsisuka grandinėlė. Kiekvienas atlieka tam tikrą veiksmą: įklijuoja, pasirašo ar pan., o tu pasą su viza atgauni iš paskutinio.
Atsiėmęs kuprinę, pasiėmiau pre-paid taksi už 7 dolerius, nes jaučiausi per daug pavargęs, kad naudotis pigesnėmis viešojo transporto priemonėmis. Vairuotojas bandė įsisiūlyti gidu į Angkor Vatą (30 dolerių dienai, pigiau grybo, jei važiuotų 2-3 žmonės, tačiau man vienam daugoka), tačiau aš pasakiau, kad esu per daug pavargęs, kad apie tai galvočiau ir šis "atmazas" suveikė. Tikriausiai iš tikrųjų atrodžiau labai nekaip.
Viešbutyje buvau sutiktas, kaip šiuose kraštuose įprasta, puikiai, tačiau kristi į lovą dar negalėjau, nes alkis buvo stipresnis už mieguistumą. Viešbučio bariukas jau neveikė, todėl teko tuktuku nuvykti iki artimiausios užkandinės, kur paragavau khmerų sriubos ir vieno iš žinomiausių jų patiekalų amok. Kiek netikėtai buvo ne aštru, o sūru. Ir abiejuose patiekaluose buvo kažkokių grybų (akivaizdžiai siekiant taupyti mėsą, nors kainos čia, reikia pripažinti, nebuvo didelės). Neaiškūs grybai, neaiškioje užeigoje, neaiškioje šalyje. Skamba įtartinai, tačiau mano organizmas reagavo normaliai ir grįžęs į viešbutį panirau į gilų miegą.
Miegojau kažkur 10-11 valandų. Pusryčiai buvo nelabai, kukliai tariant, - vieni vakarietiški kiaušinių patiekalai, tai teko apsiriboti skrebučiais su arbata ir vykti pirmam apsidairymui į miestą. Pirmiausia tuk-tuku nuvykau į Wat Thmey šventyklą, kurioje yra memorialas raudonųjų khmerų aukoms. Slogi atmosfera tvyro, matant supiltą krūvą komunistų aukų kaulelių.




Po to nuvykau į Artisans Angkor amatų centrą, iš kurio du kartus per dieną išvyksta nemokami autobusai į už miesto esančią šilko fermą. Užsiregistravęs, turėjau porą valandų laisvo laiko, tai pabimbinėjau po meistrų dirbtuves, kur gaminami įvairūs tradiciniai daikčiukai.





Pagaliau pranešė, kad galime laipintis. Iš viso buvo du mikroautobusai. Kaip dažniausiai būna, man teko blogasis, kuriame kondicionierius nelabai veikė, o likus keliems šimtams metrų iki fermos ir pats autobusas nusprogo. Teko kiek luktelėti, kol vairuotojas subėgiojo ir atvairavo kitą.
Aplink fermą auga šilkaverpių maistas.


Šilkaverpių vikšrai puotauja.



Gerai pasimaitinę, vikšrai susisuka į lėliukes, iš kurių ir yra daromi šilkiniai siūlai. 80 proc. lėliukių yra naudojamos siūlams, todėl žūva, o 20 proc. pasiseka ir jos paliekamos giminės pratęsimui.


Taip atsiranda šilko siūlai.


Fermos darbuotojai laiko labai egzotiškų augintinių. Šitas žiogelis yra didesnis nei mano plaštaka.


Senovinės audimo staklės visame pasaulyje yra panašios.


O štai kaip daromi šilkiniai šalikėliai. Jų kutai sukami ant kojų.


Kiekvienai dienai Kambodžoje skirta vis kita spalva.


Bendrai paėmus, vizitas į šilko fermą yra tikrai puiki pramoga būnant Seam Reap'e. Ir nemokama, atsižvelgiant į tai, kad yra mieste, kur iš turisto plėšiama visur kur tik įmanoma.
Atgal grįžau, jau geresniu busu, be nuotykių. Pavakarieniavau indiškoje užeigoje (galvojau, kad tik Lietuvoje karis gali būti neaštrus, tačiau, kaip paaiškėjo, klydau), o paskui pirmą ir paskutinį kartą kelionėje pasimaudžiau baseine.


Beje, apie viešbutį. Stengiausi rasti kažką daugmaž padoraus už nedidelę kainą ir štai kas gavosi. Iki "Secret Pavilion Boutique Hotel" eina štai toks kelias.


Tikrai, kaip sakoma, ne išrankiam turistui, tačiau man, kelis metus vaikščiojus į darbą per Vilniaus Šanchajaus apylinkes, tai nebuvo nieko neįprasta. Paties viešbučio teritorija tvarkinga.


Kambariuose yra khmerų meno elementų.


Po maudynių užsisakiau tuk-tuką rytdienos kelionei į Angkor Vatą ir išlindau pasivaikščioti po naktinį miestą. Kadangi vakarais visi keliai Seam Reape veda į Pub Street, tai ir aš ten atsidūriau. Nors iki vidurnakčio dar buvo nemažai laiko, iš daugybės barų visu garsu sklido muzika, padavėjai gaudė klientus su meniu, o tuk-tukeriai siūlė visur nuvežti ar suorganizuoti kitokių pramogų. Užtikau barą "Angkor What?" su teisingu šūkiu "Promoting irresponsible drinking from 1998", kuriame atsigaivinau vietiniu alumi ir patraukiau atgal į viešbutį. Kita diena nusimate labai instensyvi, todėl norėjosi gerai pailsėti.

I dalies pabaiga.