2015 m. rugpjūčio 2 d., sekmadienis

Vienišas barang Kambodžoje III. Plaukiojantis kaimas

Pabudęs ryte vis dėlto sugalvojau paklausti kelionės kainos. Ir tai ką aš išgirdau mane privertė mintyse keiktis rusiškai. Man pranešė, kad be 18 dolerių tuk-tukeriui dar reikės atsisveikinti su 35 doleriais už laivo nuomą. Svarsčiau apie viso šito reikalo atšaukimą, tačiau galų gale vis tik nusprendžiau vykti. Tuk- tukas jau stovėjo kieme, tad nieko nelaukę pajudėjom. Sutikom štai tokią procesiją. Sakė į vestuves šiuose kraštuose taip einama.


Kambodžoje labai daug tokių sunkvežimių be stogo. Lietingu periodu juose drėgnoka turėtų būti.



Pirmiausia važiavome tikrai neblogu keliu link Pnom Penio, tačiau nusukus į šoną trasos būklė pradėjo pamažu blogėti. Šiokį tokį asfaltą pakeitė žvirkelis, kuris galiausiai virto ryškaus molio duobėtu šunkeliu. Kračiausi atsakančiai.





Privažiavome pareigūnų kioskelį, kur turėjau išsiskirti su 35 doleriais. Už tai gavau didelį (gal kokių 20vietų), tačiau visiškai nudrengtą laivą, kuri vairavo 16-17 metų purvinas vaikis. Pradėjome laviruoti nusekusiu kanalu tarp laivų ir įvairia veikla užsiimančių vietinių.


Vietinių vaikėzų žaidimas yra ne kompiuteris, planšetė ar smartfonas, net ne futbolas, o bėgimas vandenyje ištiesus pagalį priekyje, stengiantis kuo labiau taškytis.


Vietinė mokykla.


Kaime vyko įprastinis gyvenimas.




Dvasių namelis.


Pagaliau pasiekėm ir patį Tonle Sap ežerą.



Kur plaukiame? Tai žinoma į vieną iš plaukiojančių užeigų, skirtų turistams apiplėšinėti. Kadangi buvau nepusryčiavęs, tai buvau alkanas kaip krokodilas. Gavau meniu ir vėl mintyse pradėjau keiktis rusiškai. Dauguma paprastų patiekalų didelių porcijų kainos - 8 doleriai, o krokodiliena - 10 dolerių. Ją ir paėmiau.


Buvo tikrai skanu. Mėsa gana elastinga, lengvai dvelkia vandeniu. Iš pirmo kąsnio jaučiasi, kad ne vištieną valgai. O krokodilai, beje, laikomi narve pačioje užeigoje.


Mane atplukdęs vaikis mano užsakymu buvo akivaizdžiai patenkintas. Otkatas panašu gavosi visai neblogas. Ne tik pats pavalgė, tačiau ir lauknešėlį savo šeimai gavo. Dar keli žodžiai apie užeigos tupyklą. Tai prie pagrindinio plausto prigludusi būdelė, kurioje yra padėtas unitazas be bakelio ir be dangčio. Spėkite, kur visos lankytojų ir personalo pagamintos "gėrybės" eina? Teisingai, tiesiai į ežerą.
Vėl nugręžtas grįžau į geldą, kuri ėmė rodyti kaprizus ir vaikis kelis kartus lindo link jos "vidurių" ir kažką įnirtingai kalė. Pagalvojau, kad iki pilnos laimės betrūksta įstrigti neaiškių gyvių ir nuotėkų pilname ežere, tačiau šiaip ne taip pasiekėme kaimą, po kurį dar kiek pasivaikščiojau.




Čia tikriausiai yra bendruomenės maisto gaminimo vieta, nes buvo pilna gaminančių moterų.



Džiūsta tinklai.


Sugrįžus manęs jau laukė valtininkas, kuris nuplukdė iki tuk-tukerio. Pastarasis dar kartą įrodė, kad man su juo labai pasisekė - pavaišino mane šviežiu kokosu. Beje, turėjau progos pamatyti, kiek už jį moka vietiniai. Taigi, barang (baltasis) moka mažiausiai 1 dolerį, o vietinis už ketvirtį dolerio (1000 realų) įsigijo du. Štai ir visa matematika.
Grįžus į Seam Reapą, nebuvo labai vėlyvas metas, todėl įgyvendinau dar vieną plano punktą - apsilankiau vietiniame sporto klube Angkor Muscle Gym. Tiesa, vėl teko susidurti su "spesal masaz" teikėjomis, nes naiviai tikėjausi, kad šviesiu paros metu jų nebūna. Klydau. Jų buvo mažiau, tik dvi, tačiau puolė kur kas aršiau ir kurį laiką turėjau eiti tempdamas dvi ištvirkusias "masažistes". Nepaisant to, ši vieta buvo pirmas ir paskutinis kartas Kambodžoje, kai susidūriau su panašiais fintais.
Sporto klubas yra nereali vieta. Joje yra derinamas sportas su sauna. Kondicionierių nerasta, ventiliatoriai neveikia, jokios kitos ventiliacijos priemonių irgi nepastebėta. Įėjimo pusėje sienos nėra tačiau tai nelabai gelbsti. Užtai kaina yra tik vienas doleris už apsilankymą plius turėtum mokėti dar vieną, jei norėtum naudotis elektrą naudojančiais treniruokliais. Lankosi šioje įstaigoje daugiausia vietiniai, nors ir vienas kitas turistas iš smalsumo užsuka. Dauguma vietinių minko geležis išsirengę iki pusės, nors dažniausiai ten nelabai ką ir turi parodyti.
Taigi, pradėjau aš sportuoti ir greitai supratau, kad su įprastiniais man svoriais tai daryti dėl nepakeliamo tvankumo nesugebėsiu. Teko kiek numesti. Mano daromus pratimus įdėmiai stebėjo kažkoks vaikis, kuris garsu skaičiavo pakėlimus, o galiausiai pasakė "You're good". Teko atsakyti, kad "not so good in such conditions". Po treniruotės jaučiausi toks išsekęs, kad vos vilkau kojas. O dar reikėjo eiti aplink, kad neužsirauti ant agresyvių "masažisčių". 
Apsilankęs duše, jau sutemus, apsilankiau naktiniame turguje, norėdamas įsigyti suvenyrinių lėkštučių. Pradėjau derybas su viena prekeive. Kaina be ilgų derybų buvo numušta nuo 8 iki 5 dolerių, tačiau iš itin patenkinto jos veido supratau, kad bet kokiu atveju pelno ji gavo nemažai. Po patirto karščio smūgio tą vakarą iš maisto man norėjosi tik tropinių vaisių "švelnučių" (smothies), kurių suvartojau net keturis. O tada kritau į lovą negyvas.
Kitą rytą susikroviau kuprinę, lengvai užkandau ir išsikviečiau tuk-tuką, kad mane nuvežtų į oro uostą, kur turėjau išbandyti vietines Cambodia Angkor Air avialinijas. Tai buvo bene vienintelis prabangos elementas kelionėje, kainavęs 116 dolerių (didoka kaina Azijoje kaip už 50 minučių skrydį). Labai nenorėjau iki kurortinio Sianukvilio miesto beveik parą kratytis autobuse. Siem Reape tuo metu kaip tik lankėsi Michelle Obama ir mano reiso keleiviai gavo progą praeiti pro jos lėktuvą.


O štai ir mano A321, kurio 99 proc. keleivių sudarė baltieji turistai.


Atėjo metas pasyviajai kelionės daliai.

III dalies pabaiga