Nusileidome Džakartos oro uosto pirmajame terminale, kur vyksta vidiniai skrydžiai. Nenuostabu, kad jo apylinkėse "guselovų" nerasta. Dėl didžiulių keleivių srautų ir jokio susisiekimo geležinkeliu nebuvimo išvykimas iš oro uosto yra pakankamai komplikuotas reikalas. Pirmiausia reikia eiti prie norimos taksi kompanijos atstovų, jie užrašo kelionės tikslą, tada atvažiuoja taksi įmonės autobusas, kuris nuveža į už oro uosto esančią įmonės (mūsų atveju - "Ekspress") stovėjimo aikštelę, kur keleiviai išskirstomi po automobilius. Taigi, už beveik valandos trukmės kelionę sumokėjome kiek daugiau nei 100 tūkst. rupijų, plius keliolika tūkstančių kelio mokestį, kai prieš porą savaičių už kelis kilometrus "guselovui" sumokėjome 60 tūkst.
Apsigyvenome vietiniam "Favehotel" tinklui priklausančiame viešbutyje, šalia Pasar Baru prekybinės gatvės.
Viešbutis ekonominės klasės, tačiau švarus ir jaukus. Ir čia mes buvome vieninteliai europiečiai, tad dėmesio sulaukėme nemažai. Ypač iš indų kilmės singapūriečio Vahido, kuris prie vakarienės išdėstė visą savo gyvenimo istoriją. Pirmam vakarui to ir užteko.
Kitos dienos planas buvo aplankyti kolonijinį Džakartos paveldą.. Pirmas objektas - Laivybos muziejus. Išeiname iš viešbučio ir pradedame ieškoti taksi. Tai pasirodo labai nelengva. Abu prie viešbučio rymoję vairuotojai pareiškia nežinantys kur jis yra. Paslaugus viešbučio darbuotojas pradeda automobilius gaudyti gatvėje. Pagaliau pavyksta rasti vairuotoja, kuris sutinka mus nuvežti kur reikia.
Ir prasideda mūsų ilga kelionė per Džakartos kamščius, trukusi apie dvi valandas. Patekome į rajoną, primenantį mūsiškius Kirtimus: gamyklos, geležinkelis, siauri išdaužyti keliai, kimšte užkimšti sunkvežimiais. O pakelės lūšnose vyko kasdieninis gyvenimas: valgymas, prekyba, vaikų priežiūra ir pan. Tūnojimas tokioje aplinkoje gerokai pagadino nuotaiką. Ir ne tik mums, vairuotojas vis dažniau kažką piktai murmėjo savo kalba.
Muziejų vis dėlto pavyko pasiekti. Jis įsikūręs gražiame fortifikuotame olandų pastate.
Tačiau aplink vaizdeliai toli gražu nėra glamūriniai.
O muziejuje prie mūsų priskreto labai įkyrus geradėjas, "gidas" taip sakant. Ilgai mes jo bandėm atsikratyti, tačiau pavyko šiaip ne taip. Pats muziejus visai įdomus. Ypač jo dalis, skirta įvairių Indonezijos tautų ir genčių primityviems laiveliams.
Šalia muziejaus yra bokštas, iš kurio galima apžvelgti apylinkes.
Taip besigrožint teko spręsti dilemą, kaip iš čia išsinešdinti, nes kamščio pabaigos nenusimatė. Nusprendėme pėsčiomis prasibrauti iki padoresnių rajonų. Sprendimas pasiteisino ir po kokio pusvalandžio pasiekėme ne tokią apkrautą vietovę. Beje, atradome dar vieną profesiją - vyrukai užstoja pagrindiniu keliu važiuojantiems automobiliams kelią, kad kiti galėtų išvažiuoti iš šalutinių ir iš pastarųjų gauna po monetą.
Kitas mūsų taškas buvo istorinis Džakartos centras su olandiška rotuše.
Joje dabar yra Džakartos miesto muziejus, tačiau toli gražu neįspūdingas. Kur kas geresnį įspūdį paliko tradicinių indonezietiškų Wayang lėlių muziejus.
Čia prie mūsų prisistatė dar vienas "geraradaris", vardu Aldi. Sakė, kad yra profesionalus Wayang aktorius. Net Rygoje yra buvęs su vaidinimais. O mums pabus gidu muziejuje absoliučiai nemokamai. Mūsų tai visai nenustebino, nes juk Indonezijoje yra vien altruistai, ar ne? Va, kaip jis atrodė.
Wayang lėlės būna dviejų rūšių: įprastam vaidinimui ...
... ir šešėlių teatrui.
Per vaidinimus groja štai toks "orkestras".
Mums apėjus muziejų, paaiškėjo Aldi gerumo paslaptis. Nusivedė jis mus į šalia esantį pastatą, kuriame būtų galima filmuoti filmą apie subomborduotą Berlyną 1945 m. (tik palmes reiktų nukirsti).
Ne, mums ten nieko nenutiko, tiesiog buvo bandoma "įpiršti" lėlių, tačiau greitai buvo suprasta, kad to padaryti nepavyks ir atsisveikinta.
Netoliese esančioje užeigoje paragavome anties.
Tada dar pasivaikščiojome po Džakartos senamiestį, reguliariai apturėdami fotosesijas su vietos paaugliais.
Grįžimui į viešbutį pasinaudojome priemiestiniu traukiniu (commuter'iu), kur naudojami secondhand'iniai Tokijo metro vagonai. Tikriausiai patogiausia ir greičiausia Džakartos viešojo transporto priemonė.
Kitą dieną pirmiausia vykome į Indonezijos nacionalinį muziejų. Ši įstaiga yra milžiniška, tai paminėsiu tik įsimintiniausius eksponatus, daugiausiai iš kurių bus apie primityvias Naujosios Gvinėjos gentis.
Pirmiausia, ši patiuninguota žmogaus kaukolė, naudota kaip ryšio su dvasiomis priemonė.
Šis daiktas vadinasi "koteka". Kuo jis ilgesnis, tuo jo savininkas turi svarbesnį statusą visuomenėje.
Net ir papuasai savo ornamentikoje naudoja svastiką.
O šitas neišvaizdus geležėlis kažkada atlikdavo labai svarbia funkciją - juodindavo dantis, nes vienai Pietų Sumatros tautelei tai buvo labai gražu.
Apsigyvenome vietiniam "Favehotel" tinklui priklausančiame viešbutyje, šalia Pasar Baru prekybinės gatvės.
Viešbutis ekonominės klasės, tačiau švarus ir jaukus. Ir čia mes buvome vieninteliai europiečiai, tad dėmesio sulaukėme nemažai. Ypač iš indų kilmės singapūriečio Vahido, kuris prie vakarienės išdėstė visą savo gyvenimo istoriją. Pirmam vakarui to ir užteko.
Kitos dienos planas buvo aplankyti kolonijinį Džakartos paveldą.. Pirmas objektas - Laivybos muziejus. Išeiname iš viešbučio ir pradedame ieškoti taksi. Tai pasirodo labai nelengva. Abu prie viešbučio rymoję vairuotojai pareiškia nežinantys kur jis yra. Paslaugus viešbučio darbuotojas pradeda automobilius gaudyti gatvėje. Pagaliau pavyksta rasti vairuotoja, kuris sutinka mus nuvežti kur reikia.
Ir prasideda mūsų ilga kelionė per Džakartos kamščius, trukusi apie dvi valandas. Patekome į rajoną, primenantį mūsiškius Kirtimus: gamyklos, geležinkelis, siauri išdaužyti keliai, kimšte užkimšti sunkvežimiais. O pakelės lūšnose vyko kasdieninis gyvenimas: valgymas, prekyba, vaikų priežiūra ir pan. Tūnojimas tokioje aplinkoje gerokai pagadino nuotaiką. Ir ne tik mums, vairuotojas vis dažniau kažką piktai murmėjo savo kalba.
Muziejų vis dėlto pavyko pasiekti. Jis įsikūręs gražiame fortifikuotame olandų pastate.
Tačiau aplink vaizdeliai toli gražu nėra glamūriniai.
O muziejuje prie mūsų priskreto labai įkyrus geradėjas, "gidas" taip sakant. Ilgai mes jo bandėm atsikratyti, tačiau pavyko šiaip ne taip. Pats muziejus visai įdomus. Ypač jo dalis, skirta įvairių Indonezijos tautų ir genčių primityviems laiveliams.
Šalia muziejaus yra bokštas, iš kurio galima apžvelgti apylinkes.
Taip besigrožint teko spręsti dilemą, kaip iš čia išsinešdinti, nes kamščio pabaigos nenusimatė. Nusprendėme pėsčiomis prasibrauti iki padoresnių rajonų. Sprendimas pasiteisino ir po kokio pusvalandžio pasiekėme ne tokią apkrautą vietovę. Beje, atradome dar vieną profesiją - vyrukai užstoja pagrindiniu keliu važiuojantiems automobiliams kelią, kad kiti galėtų išvažiuoti iš šalutinių ir iš pastarųjų gauna po monetą.
Kitas mūsų taškas buvo istorinis Džakartos centras su olandiška rotuše.
Joje dabar yra Džakartos miesto muziejus, tačiau toli gražu neįspūdingas. Kur kas geresnį įspūdį paliko tradicinių indonezietiškų Wayang lėlių muziejus.
Čia prie mūsų prisistatė dar vienas "geraradaris", vardu Aldi. Sakė, kad yra profesionalus Wayang aktorius. Net Rygoje yra buvęs su vaidinimais. O mums pabus gidu muziejuje absoliučiai nemokamai. Mūsų tai visai nenustebino, nes juk Indonezijoje yra vien altruistai, ar ne? Va, kaip jis atrodė.
Wayang lėlės būna dviejų rūšių: įprastam vaidinimui ...
... ir šešėlių teatrui.
Per vaidinimus groja štai toks "orkestras".
Mums apėjus muziejų, paaiškėjo Aldi gerumo paslaptis. Nusivedė jis mus į šalia esantį pastatą, kuriame būtų galima filmuoti filmą apie subomborduotą Berlyną 1945 m. (tik palmes reiktų nukirsti).
Ne, mums ten nieko nenutiko, tiesiog buvo bandoma "įpiršti" lėlių, tačiau greitai buvo suprasta, kad to padaryti nepavyks ir atsisveikinta.
Netoliese esančioje užeigoje paragavome anties.
Tada dar pasivaikščiojome po Džakartos senamiestį, reguliariai apturėdami fotosesijas su vietos paaugliais.
Grįžimui į viešbutį pasinaudojome priemiestiniu traukiniu (commuter'iu), kur naudojami secondhand'iniai Tokijo metro vagonai. Tikriausiai patogiausia ir greičiausia Džakartos viešojo transporto priemonė.
Kitą dieną pirmiausia vykome į Indonezijos nacionalinį muziejų. Ši įstaiga yra milžiniška, tai paminėsiu tik įsimintiniausius eksponatus, daugiausiai iš kurių bus apie primityvias Naujosios Gvinėjos gentis.
Pirmiausia, ši patiuninguota žmogaus kaukolė, naudota kaip ryšio su dvasiomis priemonė.
Šis daiktas vadinasi "koteka". Kuo jis ilgesnis, tuo jo savininkas turi svarbesnį statusą visuomenėje.
Net ir papuasai savo ornamentikoje naudoja svastiką.
O šitas neišvaizdus geležėlis kažkada atlikdavo labai svarbia funkciją - juodindavo dantis, nes vienai Pietų Sumatros tautelei tai buvo labai gražu.
Po muziejaus reikėjo įgyvendinti paskutinį kulinarinį planą - paragauti varlių šlaunelių. Tikriausiai nedaugelis žino, kad Indonezija yra didžiausiais varlienos eksportuotojas pasaulyje ir šalyje yra daug varlių fermų. Patys indoneziečiai jų nevalgo, nes tai nėra "halal" maistas, tačiau vietos kinų bendruomenė jas tikrai mėgsta. Mes negalėjome praleisti tokios progos, todėl apsilankėme dideliame prekybos centre, kur susiradome kinų restoraną. Paaiškėjo, kad ten galima paragauti keturių rūšių varlių šlaunelių. Mes užsisakėme dvi: su česnaku ir su sviestu.
Turėjome dar kelia laisvas valandas, tai išnaudojome jas pasivaikščiojimui po modernųjį Džakartos centrą. Jis labiau primena Japonijos didmiestį, nei skurdžios valstybės sostinę.
Dar aplankėme Nepriklausomybės (Merdeka) aikštę su jos fakelo formos monumentu. Galima užlipti ant jo viršaus, tačiau mes nespėjom, nes jau buvo pasibaigęs darbo laikas.
Indonezijoje labai populiarus rusų animacinis serialas apie Mašą ir lokį.
Dangus pradėjo rodyti ženklus, kad artėja tropinė audra, todėl teko skubiai ieškoti transporto į viešbutį. Pakeliui dar pasivaikščiojome po Pasar Baru prekybos kvartalą, kur paskutinį kartą nusipirkome puikiųjų indonezietiškų mangų. Vėlai vakare išvykome į oro uostą. Taksi vairuotojui paklausus į kurį terminalą vežti, jau galėjome atsakyti indonezietiškai "terminal dua". O tada buvo liūdna kelionė namo. Liūdna, kad atostogos baigėsi, liūdna, kad skridome pirmoje dienos pusėje ir turėjome "kiaušininį" meniu lėktuve ir jokio alkoholio, galiausiai nuobodžiai liūdnas kratymasis autobuse, o po jo - 13 valandų kieto miego.
Pabaiga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą