2013 m. spalio 28 d., pirmadienis

Kerala - Dievo šalis I. Keliaujam į Vakarų Ghatų kalnus


Yra tokia patarlė, kategoriškai nerekomenduojanti spjaudyti į šulinį. Šiais metais ją buvo galima puikiai pritaikyti man. Dar prieš kelis metus Indija buvo mano potencialių kelionių krypčių sąrašo gale, kažkur tarp Somalio ir Tadžikistano. Manyje buvo gajūs stereotipai, kad tai turizmo vieta trenktiems čakrų atvėrinėtojams, o normalūs keliautojai ten nieko kito nedaro, o tik sėdi (o gal daugiau net tupi) tualetuose dėl aplink tvyrančios antisanitarijos. Tačiau viskas šiame gyvenime gali greitai pasikeisti. Šių metų pradžioje iš Varšuvos pradėjo skraidyti Kataro ir Emiratų oro bendrovės, su kuriomis už pakankamai konkurencingą kainą galima pasiekti įdomių pasaulio vietų. Žiūrint skrydžių sąrašą, akis užkliuvo už Pietų Indijos Keralos valstijoje esančių miestų, įdomiais pavadinimais. Pasidomėjęs plačiau supratau, kad aš ten noriu. Apie idėją prasitariau žmonai ir ji, mano paties nuostabai, jai iš karto pritarė. Bilietų paieškos ilgai netruko. Nusprendžiau vengti vidinių Indijos reisų, kurie dažnai vėluoja po kelias valandas, o kartais ir iš viso būna atšaukiami, todėl ieškojau skrydžių ne per didžiuosius Indijos oro uostus. Patraukliausias pasirodė skrydžio iš Varšuvos su Qatar Airways variantas. Pirmiausia mažiausiu kainos pasiūlymu. Tiesa ji nebuvo ekstremaliai maža, kaip kartais išmetamose akcijose į didelius Azijos oro uostus, tačiau ir nebuvo plėšikiška. Antra, po pernykščio aštuonių valandų laukimo Abu Dhabyje norėjosi išvengti panašių patirčių, o šiuo atveju tiek pirmyn, tiek atgal tarpas tarp skrydžių Dohoje buvo mažesnis nei dvi valandos. Trečia, už tą pačią kainą gavome galimybę atvykti į vieną oro uostą, o išvykti iš kito, kas sutaupė šiek tiek pinigų ir gana daug laiko. Vienintelis riebus minusas - naktis autobuse į ir iš Varšuvos. Siūliau žmonai pagalvoti apie nakvynę Varšuvoje bent jau keliaujant į priekį, tačiau joje atgimė taupuolė ir man buvo pareikšta, kad nėra ko čia išlaidauti. Na, nėra, tai nėra. Kaip nors išgyvensim.

Po bilietų pirkimo reikėjo susidaryti kelionės maršrutą. Pirmiausiai nusprendžiau pakeliauti po kalnus. Netrukus supratau, kad patogiausia tai padaryti užsisakius kelionę pas vietinius organizatorius, nes keliauti vietiniais autobusais su sunkiais lagaminais problematiška, o samdant atskirai vairuotoją ir viešbučius gaunasi kur kas brangiau.  Ėmiausi ieškoti turus organizuojančių įstaigų. Pasirodė, kad jų yra tikrai nemažai, nes Kerala yra vienas iš Indijos turistinių centrų, o vietinio turizmo rinka yra milžiniška, dėl ko turus organizuojančių įmonių yra begalė, kas nulemia didelę konkurenciją ir labai maloniai nuteikiančias kainas. Parašiau vienai iš jų. Kitą dieną gavau atsakymą su pasiūlymu ir dar šiek tiek mažesne kaina, jei avansą pervesiu per tris diena. Tą nedelsiant ir padariau. Užsisakėme turą maršrutu  Kočio oro uostas - Munnar - Thekady - Alleppey - Kočis. Pasirinkome prabangiausią variantą (nors šiuo atveju žodis "prabangus" nėra Europos prabangos supratimo atitikmuo), nes nesinorėjo rizikuoti gyventi žemesnės klasės viešbučiuose, o kainų skirtumas buvo nedidelis. Rezervavome ir viešbučius likusiai kelionės daliai. Transporto nusprendėme ieškoti jau nuvykę į vietą.
Beliko dar viena smulkmena - Indijos viza. Užpildėme ir atsispausdinome smulkias anketas, kur prisipažinome, kad neturime Pakistane gyvenančių senelių, ir jas, kartu su pasais ir lėktuvo bilieto kopijomis, nunešėme į Indijos vizų išdavimu užsiimančią firma. Po poros savaičių vizos jau buvo mūsų pasuose, tad beliko nekantriai laukti kelionės. Iki jos likus trims savaitėms mus pasiekė nemalonios naujienos apie Keralą nusiaubusius potvynius, dėl kurių buvo trumpam uždarytas net Kočio oro uostas. Per jį buvo sugriautas privažiavimas prie mūsų viešbučio Munnare, tačiau firma pasiūlė kitą, jų teigimu kiek brangesnį ir be papildomo primokėjimo. Smulkmena, bet maloni.
Ir ta diena pagaliau atėjo. Vilniaus autobusų stotyje įsėdame TOKS'o autobusą. Vilnių paliekame jau sutemus. Sėdint patogioje kėdėje kilo mintis, kad šiuo metu išoriškai Vilnius jau nelabai kuo skiriasi nuo Vakarų Europos miestų. Neonai, šiuolaikiškos degalinės ir automobilių salonai, prieš dvidešimt metų kėlę nuostabą iš laukinių rytų atvykusiam paaugliui, dabar jau yra tapę įprasta Lietuvos transporto magistralių dalimi.
Autobuse buvo susirinkusi marga publika. Prieš mus per dvi išsipirktas vietas sėdinti emigrantė skaitė rimtosios filosofijos žurnalą "Burtai ir magija" (o aš kažkada stebėjausi, kas tokius leidinius gali pirkti?), o už mūsų sėdintys du jauni baltarusai garsiai aptarinėjo lietuviškas iškabas. Kaune autobusas pilnai užsipildė. Į jį nesėkmingai patekti bandė keli iš Vidurinės Azijos kilę vyrukai. Iš vairuotojų pokalbių supratau, kad jais naudotis yra pamėgę gillyn į Europą besitikintys patekti nelegalai, todėl ant Lenkijos sienos dažnai reisinius autobusus tikrina pasieniečiai. Mums taip nenutiko, todėl, net ir su ilgais vairuotojų parūkymais, Varšuvos oro uoste išlipome valanda anksčiau nei buvo numatyta grafike. Miegota buvo nedaug, tačiau viena naktis be miego man nėra jau tokia baisi problema. Nors teko laukti apie penkias valandas, tačiau laukimas, kaip bebūtų keista, neprailgo. Tiesa, visa turėta spauda buvo perskaityta ir atsidūrė šiukšlių dėžėje.
Pagaliau švieslentėje prie mūsų skrydžio numerio užsidegė žodis "cheking". Iš komentarų internete buvau susidaręs nuomonę, kad Kataro oro bendrovės lėktuvai iš Varšuvos skraido ne tai, kad pustuščiai, o beveik tušti, su keliai keliaiviais. Kokia buvo mano nuostaba išvydus nemažas eiles prie registravimosi vietų. Kaip jau supratote, lėktuvas, skirtingai, nei tikėtasi, buvo pilnutėlis. Be įprastų keleivių, juo skrido ir kažkokia Kataro futbolo komanda su neįtikėtinu bagažo kiekiu. Be mūsų, lėktuve buvo dar viena lietuvių šeima. Ech, koks puikus jausmas įvirsti į patogią kėdę, prieš kurią esantis ekranas yra ateinančių nuotykių pranašas.


Qatar Airways šiame skrydyje parodė, kad ne veltui turi penkių žvaigždučių įvertinimą. Ne per kiekvienos bendrovės skrydį esi vaišinimas avienos troškiniu ir tikru prancūzišku šampanu. Per daugiau nei per penkias valandas praskriejome Ukrainą, Juodąją jūrą, Turkiją, Iraką, Persijos įlanką ir nusileidome tamsos gaubiamoje Kataro sostinėje. Laiko turėjome nedaug, todėl oro uosto dorai ir nepamatėme. Vos spėjome nusipirkti vidinei dezinfekcijai skirtą didelį Tulemor'o butelį, kai pamatėme, kad jau prasideda laipinimas skrydžiui į Kočį. Visame artipilniame A330-300 buvome vieninteliai europietiškos išvaizdos žmonės. Pasus tikrinęs vaikinukas, pamatęs mūsų dokumentus, pasakė, kad dar nematė, kad tokios valstybės piliečiai skristų šiuo maršrutu. 
Visi ženklai rodė skrydžio kryptį. Vakarienei gautas vištienos masala buvo ženklas skrandžiams ruoštis aštraus maisto puotai. Nuotaika dar pagerėjo džintoniko stiklinėle padarius antimaliarinę prevenciją. Kartu skridę indai taip pat neleido laiko sausai. Iš visų pusių skambėjo Indian English kalba ,,One more whiskey please!"
Po keturių valandų pradėjome leistis. Užpildėme imigracines korteles ir su jauduliu pradėjome laukti kontrolės. Teko skaityti atsiliepimų, kad tai užtrunka labai ilgai, arogantiški pareigūnai specialiai vilkina laiką, ieško priekabių ir pan. Atsistojome į netrumpą eilę. Belaukdami persimetėme keliais žodžiais su indų kilmės britu, nusprendusiu aplankyti savo protėvių tėvynę. Pasirodo jis ne kartą yra lankęsis pas mūsų kaimynus latvius. Galiausiai priėjo mūsų eilė ir ... nieko neįvyko. Pareigūnas pridėliojo štampų ir mes legaliai įžengėmė į Indijos Respubliką. Liko dar vienas reikaliukas - bagažo atsiėmimas. Čia teko kiek luktelėti. Reisai iš naftingų arabų šalių į Keralą - emigrantiniai. Daugybė keraliečių ten dirba, o vykdami pas gimines vežasi įvairiausių gėrybių. Kai kuriais atvejais tekdavo stebėtis, kurių galų jie kai kurius daiktus pirko užsienyje. Aš dar suprantu, kad, pvz., ''Samsung" LED televizorius gal ir gali kainuoti gerokai pigiau, tačiau abejoju, ar labai jau apsimoka iš ten lėktuvu temptis sulankstomą skalbinių džiovyklą. Tačiau kažkas ją tempėsi.
Belaukiant bagažo nusprendžiau pasižiūrėti į valiutų kursus keityklose. Visur buvo rašoma, kad jis Indijos uostuose ypatingai nepalankus. Ir kokia buvo mano nuostaba išvydus gerą kursą. Nieko nelaukdamas pasikeičiau turimus dolerius ir gavau daug tukstančių rupijų. Pagaliau ir mūsų lagaminai atkeliavo, tad beliko parymoti iki šeštos valandos ryto, kai turėjo pasirodyti mūsų vairuotojas. Ir jis pasirodė laiku. Sėdome į naują Fordą (rida buvo apie 20 tukst. km.) ir išvažiavome į vidutinio dydžio (tik keli milijonai gyventojų) indišką miestą. Vairuotojas greitai iššoko prie induistinės šventyklėlė ir įmetė smulkią monetą. Pasijutome gerokai saugiau ir net potvyniai atrodė nebaisūs.
Nors viena gyvenvietė keitė kitą, atrodė, kad visą laiką važiuojame viename ir tame pačiame dideliame mieste. Tik kur ne kur namus keisdavo kaučiukmedžio plantacijos.


Netrukus pradėjome kilti į kalnus. Vis pasimatydavo neseniai vykusio potvynio padariniai.


Tiesa, atskiro paminėjimo yra vertas Indijos eismas. Jis - tikrai ne silpnų nervų žmonėms. Tačiau šis iš pirmo žvilgsnio atrodantis chaotiškas procesas iš tikrųjų yra puikiai veikianti nerašytų taisyklių sistema, todėl per dvi kelionės savaites matėme tik vieną avariją, kuomet sunkvežimis buvo įvažiavęs į medį. Žinoma, avarijų čia pasitaiko, tačiau, remiantis statistika, 33 mln. gyventojų turinčioje Keraloje per metus autoįvykiuose žmonių žūsta panašiai kaip Lietuvoje.
Bekylant į kalnus, mus stebėjo smalsūs vietiniai aborigenai.


Pirmasis sustojimas - prie Cheeyappara krioklio (nemanykite, kad aš šį pavadinimą atsiminiau, pažiūrėjau į turo dienotvarkę).


Dar aukščiau pakilę, pasigrožėjome Valara kriokliu.


 Po šių grožių dienotvarkėje laukė pirmas mokamas objektas - prieskonių sodelis. Už 200 rupijų gavome mandagų berniuką, kuris mus supažindino su Indijos augalijos įvairove.


 Augalų buvo daug. Kai kurie jau žinomi, kaip juodieji pipirai ...


 
... kakavmedžiai ...


... ar kavamedžiai.


Anskčiau nebuvau matęs augančios vanilės.


O dar buvo gyvas galas visokių augalų, kuriuos naudoja ajurvediniam gydymui. Parodo į vieną  - čia ,,blablabladžani", naudojamas vyrams,  į kitą - o čia ,,barbarbardžani", naudojamas moterims ir tt. Atsižvelgiant į tai, kad buvome dvi naktis praktiškai be miego, galite įsivaizduoti, kaip mes puikiai įsisavinome šių augalų pavadinimus ir gydomasias savybes. Prisimenu tik, kad šio augalo pavadinimas - gyvatės žolė.


Po ekskursijos, savaime suprantama, buvome nuvesti į šalia sodelio esančią parduotuvę. Mano geresniajai pusei rupijos ir lito kursas vis dar buvo mistika, todėl ji kategoriškai prieštaravo bet kokiems pirkiniams, nes jie jai atrodė labai brangūs, nors iš tikrųjų buvo pakankamai pigūs. Galiausiai iš mandagumo vieną muiliuką įkalbėjau nusipirkti.
Po šio vizito supratome, kad nėra labai malonu su egzotine valstybe pažindintis pusiau komos būsenoje, todėl vairuotojui nurodėme mus vežti tiesiai į viešbutį. Jis buvo Munaro mieste, smarkiai nukentėjusiame nuo potvynio ir vadinosi ,,Silver Tips". Viešbutis išsiskiria bolivudine tematika. Kiekvienas kambarys yra dedikuotas kuriam nors garsiam bolivudiniam filmui. Mūsiškis - ,,Chemeen".



Vaizdelis per langą.

 
Kaip nerealu buvo kristi į lovą ir panirti į gilų miegą. Miegojome iki pavakarių. Pakilę, pirmiausiai puolėme užkandžiauti ir mėgautis tuo, kuo garsėja Indija - nuostabiomis šviežiai spaustomis sultimis. Nors jau buvo sezono pabaiga, dar suspėjome paragauti dieviško skonio mango sulčių (kairėje; dešinėje - šalta arbata su daug indiško medaus, kuris yra kitokio nei mums įprasta skonio ir yra visada skystas).


Tada išėjome pasidairyti po Munarą. Pirmiausia aptikome bažnyčią, kuriai labiau tiktų stovėti darganotoje Britanijoje, o ne čia.


Beje, Kerala iš kitų Indijos valstijų išsiskiria sąlyginai didele krikščionybę išpažįstančių žmonių dalimi. Ir krikščionis čia labai lengva atpažinti. Jų namai ir automobiliai išpuošti kryžiais ir šventųjų paveikslėliais. Jei krikščionis turi verslą, tai jis jį būtinai pavadins kokiu nors šventu vardu, pvz., Švento Antano kompiuteriai, Viešpaties prieskoniai, Šventosios Marijos vamzdžiai, tačiau geriausias, mūsų nuomone, buvo Kūdikėlio Jėzaus ratų remontas.
Kaip jau minėjau, Munaras labai nukentėjo nuo potvynio. Prieš kelionę, tyrinėdamas google žemėlapius, buvau užtikęs kabantį pėsčiųjų tiltą per upę. Galvojau juo pereiti į kitą miestelio pusę. Taigi, štai kas iš jo liko.


Tačiau skrandis vis labiau rodė norą tęsti pažintį su indiška virtuve. Viešbučio restoranas tam puikiai tiko. Viena už kitą skanesnės krevečių ir jūros gėrybių sriubos, keralietiška žuvies moilee ir krevečių karis su nuostabiosiomis mangų sultimis buvo puiki vakaro pabaiga. Sąskaita už tokį skanėstų kiekį vos viršijo 40 litų. Ir tai buvo toli gražu ne pigiausia vakarienė kelionėje.


Kitą dieną ilgai nemiegojome. Po sočių indiškų pusryčių sėdome į automobilį ir patraukėmė link Erevikulamo nacionalinio parko - aukščiausios Vakarų Ghatų kalnų vietos. Atvykę į vietą pirkome specialius užsieniečių bilietus, penkiagubai brangesnius nei vietiniams skirti bilietai (kiek daugiau nei 10 lt). Pats parkas yra aukštai kalnuose, į kur užveža specialūs autobusai siauru vingiuotu keliuku. Jis toks siauras, kad autobusai prasilenkti gali tik tam tikrose vietose ir neretai būna, kad vienam iš jų tenka pavažiuoti atbulomis, kas keleiviams pakelia adrenalino kiekį kraujyje.


Moterys renka arbatą.


Išlipę iš autobuso pamatėme štai tokius vaizdus.

 

Toliau keliuku kopėme pėsčiomis. Kopiant teko dažnai stoti. Ne todėl, kad pasijautė kalnams būdingas oro trūkumas, o dėl indų prašymų nusifotografuoti kartu. Pasijautėme kaip pramogų verslo žvaigždės.
Štai čia - aukščiausia Vakarų Ghatų kalnų viršūnė - Anamudi (2695 m.).


Iki jo viršūnės turistams keliauti neleidžiama. Tikriausiai dėl to, kad netrikdytų šių krašto senbuvių - endeminių Nilgiri Thar kalnų ožių. Pasiekę aukščiausią leidžiamą tašką galvojome, kad jų mums nepavyks pamatyti, tačiau jau leisdamiesi aptikome šį džigitą, oriai stebintį savo teritoriją.


Reziumuojant galima pasakyti, kad šis objektas tikrai privalomas lankantis Keraloje. Vaizdų ir atmosferos neperteiks jokia kamera.
O mums jau reikėjo judėti toliau. Nusileidę tuo pačiu siauru keliuku žemyn, persėdome į savo automobilį ir nuvykome į arbatos fabriką. Pradžioje mūsų laukė puodelis puikios indiškos arbatos, paskui filmas apie arbatos pramonės šiuose kraštuose istoriją: nuo pirmųjų kolonizatorių arbatos sodinukų XIX a. antroje pusėje iki naujausių šio amžiaus įvykių, kuomet patys darbuotojai išsipirko kompaniją iš TATA korporacijos. Vėliau buvome palydėti į gamybines patalpas, kur džiūvo šviežiai nuskinti arbatos lapeliai.


Ant kaladės atsistojo nerealiai mažas diedeliukas ir pradėjo pasakojimą apie arbatos savybes, nepamiršdamas pakoneveikti savo bendrapiliečių, kurie geria juodą arbatą su daug pieno ir cukraus, todėl yra stori, o kinai ir japonai geria žalią arbatą be cukraus, todėl yra sveikesni ir neturi antsvorio. Po šios linksmos paskaitos perėjome į kitą patalpą, kur netikėtai vienas iš gamyklos darbuotojų tapo mūsų asmeniniu gidu ir aprodė visus įrengimus.
Išdžiovinta arbata pereina per tris smulkinimo mašinas.


Jų viduje sukasi tokie volai su aštriais danteliais.


Volų danteliai yra įvairiaus dydžio ir yra kas dieną keičiami.


Nuo jų priklauso arbatos smulkumas. Kuo arbata smulkesnė, tuo ji stipresnė.


Po tokio išsamaus pristatymo nebeliko nieko kito, kaip gamyklos krautuvėlėjė užsipirkti kelis kilogramus įvairių rūšių arbatos už labai konkurencingą kainą.
Kita dienos dalis buvo skirta smulkesnių objektų apžiūrai. Užsukom į tropinių gėlių sodą. Nieko ten kažko ypatingo nebuvo. Panašių sodų matėme ir Malaizijoje. Publikacijos verta tik ši sodo gyventoja ...


... ir neišvaizdus augalėlis įdomiu pavadinimu - dramblio dantis.


Ar kas nors gali įsivaizduoti kelionę į Indiją be pajodinėjimo ant dramblio? Manau, kad nedaug tokių atsirastų. Ir kai ant kelio atsirado nuoroda į dramblių treniravimo centrą vairuotojas be jokių klausimų ten užsuko. Pajodinėti kainuoja 700 rupijų (apie 30 lt), tad už tokią mažą kainą gauni pusę valandos nerealių įspūdžių. Negali nežavėti ir puikus dramblių dresavimo lygis. Visos komandos vykdomos iš karto, įskaitant ir straublio pakėlimą nuotraukai.
Atėjo eilė apžiūrėti indiškos inžinerinės minties produktus. Atvykome prie Mattupetty užtvankos. Vietiniai smulkiojo kriminalo atstovai pietavo.


Iš vienos užtvankos pusės - vaizdingos marios.


Į kitą pusę nerekomenduojama žiūrėti žmonėms, bijantiems aukščio.


Netoliese yra ir dar viena įdomi vieta - aido taškas (Echo Point). Tai yra ežeriukas, nuo kurio kranto riktelėjus labai įdomiai aidi. Tiesa, bendrą įspūdį labai gadina čia esantis nemažas ryškiaspalvio fufelio kermošius.


Netrukus kirtome valstijų sieną ir trumpam išvykome į Tamil Nadu, kur apžiūrėjome Kundalos užtvanką.


Tačiau už visokias užtvankas gražiau yra tiesiog vaizdai nuo kelio.


Nors diena buvo turininga, tačiau su sutemomis programa nesibaigė. Buvome nuvežti žiūrėti keralietiškų menų. Pirmiausia stebėjom Kathakali šokį. Ši meno rūšis išsiskiria splavingais kostiumais ir grimu. Vyrai vaidina abiejų lyčių herojus ir yra tam ruošiami nuo vaikystės. Siužeto turinys perduodamas judesiais ir mimikomis.  Dažniausiai vaidinama indų mitologijos temomis. Nesu didelis šios srities specialistas, tad matyto pasirodymo siužetą galiu atpasakoti labai primityviai: dvi moterys - gera ir bloga varžosi dėl vyro, kuris pabaigoje blogąją užmuša :)



Tuo vakaras nesibaigė. Persikraustėme į areną, kur pamatėme seniausio išlikusio kovų meno Kalaripayattu pasirodymą.



Po tokios ilgos dienos jautėmės išbadėję, tad grįžę į viešbutį puolėmė į restoraną. Žaibiškai prarijau puikią avienos sriubą, o mano antroji pusė susigundė egzotiškai atrodančia kinų virtuvės Lung Fung sriuba.


Kadangi jau pasidariau sau avienos vakarą, tai pagrindiniam vakaro patiekalui užsisakiau žaliąjį troškinį - Nilgiri Korma, o žmona nutarė paragauti vegetariško patiekalo - panyro sūrio kario. Ir visa tai buvo užkandama nerealiai gardžia paratha ir naan duona. Net seilės teka, kai šias eilutes rašau.


Kitą dieną teko atsisveikinti su Munaru ir vykti į kitą mūsų kelionės tašką - Thekady. Kelias per kalnus buvo nerealiai vaizdingas. Tiek kadrų pripleškinom, kad dabar sunku atrinkti, kurie yra gražiausi.





Neapseita ir be sustojimo prie dar vieno krioklio.



Apsalę nuo vaizdų atvykome į viešbutį Spice Grove, kur netikėtai buvome sutikti labai iškilmingai, su ritualais per kuriuos mums ant kaktų buvo uždėtos indiškos žymės. Kambarys taip pat buvo puikiai įrengtas.


Lengvai užkandę, išvykome į Peryaro draustinį, kur gyvena dauguma Pietų Indijos faunos rūšių. Žinoma, daugiausiai jų galima pamatyti išėjus į naktinį žygį, tačiau mums teko apsiriboti paplaukiojimu laivu. Jo belaukiant, susipažinome su vietinio gango atstovais.


Jie čia jaučiasi šeimininkais, bando lysti į pastatus ir rodo akivaizdų nepasitenkinimą, kai juos draustinio darbuotojai iš ten išveja specialiai prie įėjimų laikomais pagaliais.
Taip maloniai bendraujant, atplaukė mūsų laivas.


Mūsų egzotiška išvaizda padėjo gauti geriausias vietas - antro aukšto priekyje. Kelionė prasidėjo.


Gyvūnijos prasme mums šis vizitas nebuvo labai sėkmingas: nei dramblių, nei tigrų nepamatėme. tačiau ir tuščiomis negrįžome. Krante ganėsi gigantiški indiški bizonai - gaurai.


Dar matėsi Sambar elniai, o išvykdami sutikome šiuos dėdes.


Šalia medžiuose lakiojo dar vienas endeminis šių kraštų gyvūnas - nilgiri langūras, labai mėgstamas brakonierių dėl mėsos, neva turinčios afrodiziakinių savybių. Šį kartą jo nepavyko nufotografuoti, labai jau jis spėriai šokinėjo nuo šakos ant šakos.
Jau vakarėjo. Po tokių intensyvių pirmųjų dienų norėjosi tik ramiai pailsėti, tad grįžome į viešbutį, pavalgėme tradiciškai puiką vakarienę, parašėme elektroninius laiškus artimiesiems ir nugrimzdome į gilų miegą. Ryte pradėjome leistis nuo kalnų. Paskutinis krioklys ...


... ir iš idiliškų kalnų patenkame į tradicinį indišką skruzdėlyną, kur vieną miestą keičia kitas. Mūsų kryptis - Alleppey, Keralos vidaus vandenų turizmo centras.

I dalies pabaiga.