2013 m. gruodžio 30 d., pirmadienis

Kerala - Dievo šalis II. Alleppey ir Kočis

Artėjant prie Allepey, aplink vis daugėjo vandens telkinių. Kartais atrodydavo, kad važiuoji siauru pylimu tarp dviejų ežerų.


Gal kam anties? Nebrangiai, po kokius 8-9 litukus už vienetą.


Plaukiojimas vadinamuoju laivu-namu (houseboat) yra dar vienas privalomas dalykas Keraloje. Jų yra visokių dydžių: nuo dviviečių iki didžiulių, talpinančių kelias dešimtis žmonių. Įrengimo lygis taip pat skiriasi. Nesinorėjo gyventi kiauroje luženoje, tad pasirinkome geresnį variantą, juolab, kad kainos, kaip daug kur Indijoje, skyrėsi gana nežymiai.


Taigi, atvykome į prieplauką. Prie mūsų prišoko du nedideli vyrukai, kaip paaiškėjo - mūsų laivo įgula. Man, europinei drimbai, buvo gaila žiūrėti, kaip jie tempė mūsų nelegvus lagaminus, tačiau, nepaisydami mano noro padėti, primygtinai juos iš manęs paėmė. Štai ir mūsų laivas, o dar su kokiu užrašu - Honeymoon Suite :)


Laive - štai toks miegamasis ...


... ir štai tokia vonia.


Jums nekilo klausimas, o kam tas ryškus kibirėlis? Mums pradžioje tai neužkliuvo, tačiau vėliau supratome jo paskirtį, kai paaiškėjo, kad vonioje vandens nėra. Ne, nepagalvokite nieko blogo, kriauklėje vanduo buvo ir unitazo bakelyje taip pat, tačiau tokia prabangi vonia, pasirodo, yra tik dėl vaizdo. Arba dėl galimybės išdidžiai užsidėti lentelę Honeymoon Suite :) Na, bet negi dėl tokio potyrio negalima vieną vakarą nusiprausti kaip pas babytę kaime?
Bet apie viską iš pradžių. Įlipę į laivą, sėdome į savo vietas ir, mėgaudamiesi puikiomis sultimis, išplaukėme.


Apylinkės buvo tikrai neįprastos akiai - visur ežerai, kanalai, su siaurais sausumos rėželiais.


Žmonės čia gyvena ant vandens. Kai kur dar yra padoresnis keliukas, kai kur - jau tik takas, kur prie namų galima privažiuoti motociklu ar motoroleriu, o kai kur - valtis yra vienintelė susisiekimo priemonė.


Pagrindinis užsiėmimas, savaime suprantama, - žvejyba. Dažniausiai - iš štai tokių pintinių.


Vietinė mokykla.


O čia - visuomeninis transportas, kuriuo mokinukai grįžta namo.


Tie, kurie gyvena arčiau - parplaukia patys.


Tuo tarpu mūsų laive atėjo pietų metas. Ir štai kokios vaišės mūsų laukė.


Be dviejų vietinės kilmės žuveliokų (beje, labai puikiai pagrilintų), viskas vegetariška ir nerealiai skanu. Nors apetitu ir nesiskundžiame, tačiau visko neįveikėme.
Kitas kelionės punktas - žuvies prekeiviai. Žinoma, kiekvienas laivas turi savo prekeivius, nuo kurių gauna procentą.


Kad jau gyvenome medaus mėnesio apartamentuose, tai nutarėme ir maisto vakarienei atitinkamo prigriebti. Didelės krevetės tam puikiai tiko. Kaina buvo didesnė nei jau buvome įpratę Indijoje, tačiau su pakankamai humanišku antkainiu europiečiams (kaip kitą dieną sužinojome iš vairuotojo, sumokėjome kokiais 25 proc daugiau, nei moka vietiniai).


Tęsėm kelionę toliau. Įgulos vyrukai siūlė papildomų pramogų, tokių kaip plaukiojimas valtele siauriais kanaliukais ar ajurvedinis masažas, tačiau su tokiu pilnu pilvu nieko kito nesinorėjo, kaip tik sėdėti ir grožėtis vaizdais.


Vakarėjant prisišvartavome kaimelyje nakvynei. Išlindome apžiūrėti kaip gyvena vietiniai. O gyvena jie labai skurdžiai. Namuose beveik nėra baldų. Jei namo šeimininkas krikščionis, tai šventųjų paveikslėliai ryškiai šviečia per langus, o jei išpažįsta kitą religiją - tai ir to nėra. Fotografuoti to nedrįsau, nesinorėjo elgtis kaip lankytojui zoologijos sode. Užtat pavyko užfiksuoti milžinišką vaisiaėdį šikšnosparnį.


Dar apturėjome keletą privalomų fotosesijų su kaimyniniuose laivuose gyvenusiais vietiniais turistais ir gryžome į atgal. Pasigrožėjome trumpu, bet įspųdingu Keralos saulėlydžiu.


O valgomajame jau laukė vakarienė: grilintos krevetės, vištienos troškinys ir krūva vegetariškų skanėstų.


Dar buvo ir indiškas Kingfisher alus, kurį, vyrukams pasiūlius, užsisakiau net nepaklausęs kainos, tad ji tebuvo kokius penkis kartus didesnė už nurodytą ant butelio. Tai labai nesuerzino, nors dar nežinojau, kad padėtis visur yra tokia, nes už normalią kainą alkoholio galima įsigyti tik specialiose valstybinėse parduotuvėse, kurios yra taip gudriai paslėptos, kad per visą kelionės laiką mes nei vienos taip ir nematėme. Tiesa, alaus antkainiu vyriokai labai susimažino savo arbatpinigius, nes jam išleidau didžiają dalį smulkių banknotų. O alus, tiesą sakant, buvo šaltas ir tikrai neblogas.
Po tokios vakarienės beliko mėgautis ramybe. Čirškė cikados, o iš plyšių išlindo vikrūs gekonai, dėl ant kojų esančių čiuptuvėlių galintys bėgioti tiek sienomis, tiek lubomis.


Po vakarinės ,,naktinės kepuraitės", nugrimzdome į gilų miegą. O ryte, po tradiciškai gausių ir skanių pusryčiu, išplaukėme atgal. Prieplaukoje mūsų jau laukė vairuotojas. Turistų plaukimas laivu jam yra proga pabūti su šeima. Sezono metu kitų progų dažnai net nebūna, nes, paleidęs vienus turistus, jis iš karto ima kitus.
Išvykome į paskutinį mūsų turo ir pirmą savarankiškos kelionės tašką - Kočio miestą. Vairuotojas mums pasakė nekokią naujieną - kitą dieną buvo numatytas rikšų ir taksi vairuotojų streikas dėl didelių kuro kainų. Tai kiek pakoregavo mūsų planus.
Neilgai trukus, aplinka ėmė panašėti į iš televizijos laidų matytą Indijos didmiestį. Supratome, kad įvažiavome į Kočio miestą, kuris su miestais palydovais sudaro didžiausią Keralos valstijos urbanistinį konglomeratą, turintį daugiau kaip du mln. gyventojų. Pirmas mūsų objektas - Mattanchery rūmai, dar vadinami olandų rūmais, nors statė juos portugalai, olandai tik išplėtė, o vėliau juos pakeitė anglams lojalūs vietiniai radžos. Kadangi neblogai įsilijo, tai paties pastato nefotografavau, viduje, savaime suprantama, irgi fotografuoti nebuvo galima. Muziejus skirtas būtent Kočio radžoms, tad jame galima išvysti nemažai jų atvaizdų. Nustebino, kad pensijinio amžiaus sulaukusios karališkosios giminės moterys nustodavo dengtis krūtinę ir šis veiksmas būdavo tarsi motinystės simbolis.
Gįžome į automobilį. Vairuotojas pasakė, kad jo draugas netoliese turi parduotuvę ir gal mes norėtume apsilankyti. Nesame naujokai kelionėse ir puikiai supratome, koks ten ,,draugas" ir kokią naudą gauna mūsų vairuotojas iš to, tačiau, kadangi Siamas buvo neblogas vyrukas, tai nusprendėme paaukoti kažkiek laiko tam. Nuvežė jis mus į ,,mIAno" galeriją. Aš tokio tipo parduotuves paskui praminiau "drožinėtų b*bukų krautuvėmis". Pagrindiniai ten parduodami produktai - drožinėti indiški Rūpintojėliai, paveikslai, panašūs į parduodamus Pilies gatvėje, indiški aprėdai, kuriais puošiasi iš dyko buvimo čakrų atsiverti atvažiuojantys baltieji, taip pat odos gaminiai, tarp kurių gal ir būų galima surasti ko nors padoresnio, jei ne "Hugo Boss" ir panašūs ženklai ant jų. Taigi, mes apturėjome ekskursiją po keturis (!) parduotuvės aukštus, papirkome kažkiek smulkmenų (muilai, pipirai ir pan) ir gryžome į automobilį. Vairuotojas mūsų padaryta apyvarta toli gražu nebuvo patenkintas ir pavadino mus ,,sharpies", nes neva tik keliaujam ir nieko neperkam. Jis dar užsiminė, kad  turi dar vieną parduotuvę laikantį draugą, tačiau šiuo atveju mes jau tam kategoriškai paprieštaravom ir liepėm mus vežti į viešbutį.
Šiam kelionės etapui nusprendėme pataupyti ir užsisakėme kuklų ,,Abad Pepper Route" viešbutuką, tačiau nenusivylėme. Jis buvo švarus, pačiame istorinio Fort Kočio centre, o personalas buvo tikrai paslaugus, ypač vienaakis liūdno veido vaikinukas, kuris tame viešbutyje gyvendavo, miegodamas ant pamesto čiužinio, ir atlikdavo nemažai darbų, įskaitant pusryčių ruošimą. Pastarieji, nors įvairove nepasižymėjo, tačiau tikrai nebuvo prasti (kaip gali būti prasti švieži tropiniai vaisiai ir ką tik spaustos ananasų sultys).


Taigi, atsisveikinome su savo vairuotoju, nusiprausėme po dušu ir išėjome pasivaikščioti. Pirmas taškas buvo Kočio miesto simbolis - vadinamieji kinų tinklai. Beje, šį žvejybos būdą iš Kinijos atvežė portugalai.


Prie mūsų iš karto supuolė įvairūs geradariai, pasiruošę už nedidelį užmokestį supažindinti mus su vietove. Jų paslaugų maloniai atsisakėme ir patraukėme pakrante. Aptikome senąsias olandų kapines, kur intensyviai vyko žolės pjovimo darbai.


Šis kvartalas labiau priminė ne Indiją, o Kornvalio pakrantę.


Įlindome gilyn, tikėdamiesi surasti pagrindinį šios miesto dalies orientyrą - Santą Cruz baziliką. Lengvai rasti nepavyko, nors sukome ratus aplinkui. Galiausiai išsiskyrėme su smulkiu banknotu ir rikša atvežti už poros posūkių patys stebėjomės, kaip sugebėjome jos nesurast. Tačiau šis nuotykis padėjo mums susiorientuoti vietovėje ir daugiau jokių nesklandumų nebuvo. Štai ir pati bazilika - pagrindinė miesto Romos katalikų šventykla.


Tačiau skrandžiai jau maršus grojo, todėl užsukome į netoliese buvusią užeigą "Tibetan Chefs". Kaip jau supratote iš pavadinimo, joje mėgavomės tibetiečių virtuvės gardumynais: tibetietiškais koldūnais momo ...


... ir makaronų patiekalu Thukpa.


Nieko tikriausiai jau ir nenustebins pasakymas, kad viskas buvo labai skanu.
Netoliese yra dar vienas žinomas istorinis objektas - 1503 m. portugalų pastatyta Šventojo Pranciškaus bažnyčia, kuri yra seniausia europiečių pastatyta šventykla Indijoje. Tiesa, dabar ji priklauso ne katalikų, o Pietų Indijos (tam tikra anglikonų atmaina) bendruomenei.


Po nesenų nuklydimų, nusprendėme surasti pagrindinę prieplauką, iš kur plaukia keltai į Ernakulamo rajoną, kad kitą rytą nereiktų klaidžioti. Ją suradome pakankamai lengvai. O kartu susipažinome su milijoninio miesto fauna.


Kadangi aplinkui žalumos ne per daugiausia ir ožkytėms tenka misti įvairiomis atliekomis, gausiai besimėtančiomis aplinkui, tai jų pienukas, įtariu, gali savyje turėti visą Mendelejevo lentelę.
Po intesyvių pasivaikščiojimų jautėmės kiek pavargę, tad nusprendėme likusią vakaro dalį skirti elektroninių laiškų rašymui, o prieš miegą dar apsilankėme šeimyniniame "Talk of the town" restoranėlyje, kur apturėjome dar vieną indiško maisto fiestą: viščiukas kadai, čili krevetės, gulab jamun pyragėlis ir keptas bananas meduje. Sienomis bėgioję gekonai tikriausiai mums pavydėjo.


Miegojome puikiai, tačiau paryčiai tapome dviejų didžiausių pasaulio religijų įkaitais. Dar neprašvitus apie save priminė mula iš netoliese esančios mečetės. Po kokios valandos atsakomąjį smūgį smogė krikščionys - surengė varpų muzikos koncertą. Tai kartojosi visą mūsų buvimo Kočyje laiką.
Fort Kočis yra pusiasalyje, todėl pagrindinį miestą - Ernakulamą patogiausia pasiekti pakankamai egzotiška viešojo transporto priemone - keltu, juolab, kai šio malonumo kaina - tik keturios rupijos. Prie kasų stovi dvi eilės - vyrų ir moterų. Kadangi pastaroji nuolat būdavo ženkliai trumpesnė, bilietų pirkimo pareiga guldavo ant mano geresniosios pusės pečių.


Keltai, kaip ir reikia tikėtis, ne pirmos jaunystės. Tačiau dirba puikiai ir yra patogiausiais transportas turistui, nes prie kasų yra užrašai anglų kalba.


Pirmas mūsų objektas Ernakulame buvo geležinkelio stotis. Tikėjomės nusipirkti bilietus iki Varkalos kurorto, tačiau viltims nebuvo lemta išsipildyti, nes gavome paaiškinimą, kad greitaisiais traukiniais reikia keliauti mažiausiai 200 km., o atstumas iki Varkalos - tik 170. Paprastais traukiniais, kurie būna nuolat perkrauti ir juose nėra sužymėtų vietų, keliauti nesinorėjo, todėl kelionės į Varkalą klausimas liko atviras. Beliko susipažinti su Ernakulamo rajonu. Tai yra Kočio konglomerato verslo centras, su biurais ir gausiai pridygusiomis aukso parduotuvėmis. Pagrindinė trasporto arterija, savaime suprantama, pavadinta Mahatmos Gandžio prospektu.


Juo ir pasivaikščiojome, papildomai dar nusiaubę Lee džinsų parduotuvę. O prospekto gale laukė pagrindinis dienos kulinarinis atradimas - The Big Faluda ledainė.


Dėl tvyrančios kaitros pietums norėjosi tik šalto deserto. O ten jų radome daugybę. Pirmiausiai griebėme šviežių mango sulčių ir gaivinantį ,,smūtį".


O vėliau dar užsisakėme firminę didžiąją faludą.


Tai populiarus tuose kraštuose desertas, į kurį sumaišoma kone viskas, kas įmanoma: ledai, pienas, žele, džiovinti ir švieži vaisiai, vermišeliai (  šie makaronai ten vadinami semiya), syrupai, o mūsiškėje dar buvo baltųjų aguonų sėklų (ilgai ieškojau, kol suradau, ką reiškia mistiškas žodis "kaskas").
Atsigaivinę į prieplauką patraukėme tikrai gražiai sutvarkyta pakrante Marina Drive.


Oras šaltas nebuvo.


Grįžę į Fort Kočį tikėjomės, kad mums pavyks pėsčiomis nueiti iki dar vieno turistinio objekto - Žydų gatvės. Kelias iki jo ėjo per lūšnynų kvartalus, kur gyvena daugiausiai musulmonai.


Kad susidaryti bendrą vaizdą, prie nuotraukos dar reikia įsivaizduoti deginamos plastmasės ir srutų upelio aromatą.
Tačiau puseukelėje supratau, kad mano gyvenimo palydovės kondicija yra tokia, kad jei mes nueisime iki tikslo, tai atgal ją man reiks nešti, todėl vizitą nusprendėme atidėti iki rytdienos, o patraukėme atgal į jau pažįstamą tibetiečių užeigą, kur po geros vakarienės grįžome į viešbutį ilsinti rikšų streiko įkaitėmis tapusių kojų. O čia dar vietinis menas.


Kita diena buvo skirta kelionei į kiek toliau nuo miesto centro esančius Hill Palace rūmus. Keltu persikėlėme į Ernakulamą ir ėmėme dairytis rikšos. Pagal mūsų duomenis, iki rūmų yra apie 12-13 km. Rikšos kaina - 15 rupijų už įsėdimą ir pirmą kilometrą, o paskui 8 rupijos už km. Bet apie jokį taksometro įjungimą baltajam turistui jie ir girdėti nenori ir pasako iki trijų kartų didesnes kainas su galimybe derėtis iki didesnių nei dvigubai. Mums iki rūmų nurodydavo 300 rupijų kainą ir nenusileisdavo mažiau nei iki 250. Kiek pasivaikščioję supratome, kad bergždžiai gaištame laiką, tad teko sutikti mokėti 250 rupijų. Po pusvalandžio buvome vietoje. Iki rūmų reikia įveikti nemažai laiptelių.



Pačiuose rūmuose yra nemažas muziejus. Jame ne tik, kad uždrausta fotografuoti, bet ir reikia palikti visus turimus daiktus saugykloje (įskaitant raktus, pinigines ir mobiliuosius telefonus). Tokios saugumo priemonės yra dėl pagrindinio muziejaus eksponato - auksinės Kočio radžų karūnos. Patys rūmai tikrai nemaži, eksponatų begalės ir kiekvienas gali rasti sau ką nors įdomaus. Aišku, juvelyrikos salė įspūdingiausia. Ir be puošniosios karūnos ten yra daugybė vietinių auksakalių šedevrų.

Prie rūmų esančiame parke yra laikomi zambarai ...


... ir grakštūs elniukai aksčiai.


Dar kažkodėl pastatyta štai tokia skulptūra. Sunku suprasti tuo indus.


Pasivaikščioję nusprendėme grįžti atgalios. Ir grįžti ne su chamavotomis rikšomis, o su senu autobusu. Ne vietiniui tai padaryti labai problematiška. Didžioji dalis autobusų neturi numerių, o jų maršrutai surašyti vietine malayalam kalba. Tačiau pasaulis ne be gerų žmonių. Pirmiausia išsiaiškinome iš kurios stotelės važiuoja autobusai į Ernakulamą, tada joje sutikome malonų vyriškį, kuris palaukė mums reikalingo autobuso ir jį nurodė. Ir štai mes vykstame atgal už 20 rupijų vietoje 250.


Tiesa, autobuso keleivius mūsų atsiradimas šioje transporto priemonėje, regis, gerokai nustebino. Panašu, kad europiečiai vengia kelionių tokiu transportu ir visai be reikalo, nes pasivažinėjome tikrai smagiai. O Ernakulame puolėme ieškoti pietų. Aptikome tokią neturistinę vietą, pagal žmonių kiekį sprendžiant, labai pamėgtą vietinių.


Nutariau paragauti tradiciškai Indijoje per pietus valgomo patiekalo - biryani ryžių. Juos vietiniai meistriškai valgo rankomis, tačiau man taip nesigavo, todėl uoliai darbavausi šaukštu, nes buvo tikrai skanu. Reikalą dar labiau pagerino šviežios sultys, o sąskaita šį kartą buvo ypatingai nedidelė.
Kitas tos dienos tikslas buvo pagaliau aplankyti žydų kvartalą. Persikėlėme atgal į Fort Kočį ir griebėme rikšą. Kaina nebuvo didelė, tačiau netrukus supratome kodėl. Vairuotojas pradėjo skiesti, kad mums reikėtų užsukti į kažkokią drožtų b*bukų parduotuvę ir jis neva už tai gaus litrą degalų. Aš į tokias nesamones žiūriu griežtai ir liepiau jam vežti kur pasakyta, tačiau jis iki pat kelionės pabaigos nesiliovė inkšti. Gerai, kad atstumas buvo nedidelis. Ir štai mes žydų gatvėje.


Kaip ir priklauso tokiai turistinei vietai, sulaukiame didelio prekeivių dėmesio. Iš jų sužinome, kad sinagoga neveikia. Priėjus iki jos paaiškėja, kad tai tiesa - kažkokia žydų šventė. Belieka nusifotografuoti prie jos pasukti atgal.


Pakeliui atgal iš vieno prekeivio netikėtai išgirdome pasisveikinimą lietuviškai. Tai suminkštino mūsų kietas rytų šalių prekeiviams širdis ir iš mandagumo užsukome į jo kromelį. Pirkti nesiruošėme nieko, tačiau apžiūrėti neatsisakėme. Netrukus atsirado geresni klientai, pagal akcentą vokiečiai, o pagal poelgius labai tinkami išdūrimui ufonautai, nes ieškojo ... dramblio kaulo. Palikome krautuvėlę jo savininkui aiškinant, kad už tokius gaminius yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Patys tuo tarpu susiradome rikšą kelionei atgal. Ir vėl pasikartojo ta pati istorija. Šį kartą vairuotojas net žadėjo pinigų neimti, tačiau ir tai mūsų pozicijos nepakeitė. Galima tik įsivaizduoti kaip jiems apsimoka vežioti naivuolius į tas, atsiprašant, "mIAno galerijas".
Buvo likęs dar vienas formalumas - rasti transportą į Varkalą, todėl užsukome į pirmą pasitaikiusią turizmo agentūrą. Pirminė 4400 rupijų kaina po neilgų derybų ir skambučio nukrito iki mums priimtino 3400 skaičiaus. Tai beliko pažymėti eiline doze puikaus indiško kario.
Paskutinė diena Kočyje buvo skirta šopingui. Tradiciškai persikėlę į Ernakulamą supratome, kad šiuo savo pasirinkimu tikrai neprašovėme, nes diena nusimatė labai lietinga. Tiesa, kai kurie vietiniai vargetos lietų išnaudojo asmeninei higienai.


Mūsų tikslas - didžiausias Pietų Indijoje prekybos centras Lulu. Aprimus lietui, deramės su rikšomis. Kaina nuo 250 rupijų nukrenta iki 200. Nenoriai sutinkame ir po kiek laiko jau esame vėsiame gigante. Po pernykščio šopingo Malaizijoje žmona tikėjosi panašios sėkmės, tačiau jos viltims nebuvo lemta išsipildyti - absoliuti dauguma moterims skirtų parduotuvių pardavinėja tik tradicinius indiškus aprėdus. Užtat vyrų padėtis kur kas geresnė. Man labai malonu buvo aptikti nemažai tinkamų XXL dydžio rūbelių. Užsukome ir į supermarketą, kur net žandikaulis atvipo, pamačius žuvų skyriaus asortimentą. Be to, kai ir priklauso smalsiems šiauriečiams, degustacijai prisipirkome krūvą nežinomų tropinių vaisių.
Kelionei atgal surastas rikša maloniai nustebino - užsiprašė tik 150 rupijų, tai net derėtis nebuvo noro. Be to, jis įjungė ir oficialų skaitiklį, kuris priskaičiavo 89 rupijas. Tačiau sumokėjom kiek buvome sutarę. Trečdalis viršaus baltajam turistui manau yra normalus antkainis. Be to, vežėčiose buvo sumontuota kolonėlė ir mirgančios lempelės, todėl vykome griaudint indiškoms estradinėms melodijoms. Beje, panašu, kad visose vietose stovi savi vežėjai, kurie svetimų neįsileidžia, nes musiškis rikša nevažiavo prie prieplaukos, kur stovėjo jo plėšikai kolegos, o paleido mus netoliese ir nuvažiavo.
Grįžę nesusilaikėme nepradegustavę parsivežtų gėrybių. Pirmiausia išbandėme stambųjį duonmedį (jackfruit). Jų sezonas jau buvo pasibaigęs ir parduotuvėje radome tik atsitiktinai likusį apdžiūvusį gabalėlį. Dėl to pilnai jo skonis ir neatsiskleidė, nors aromatas buvo neblogas.


Vėliau ėmėmės bananų. Jų Indijoje galybė rūšių. Mes nusipirkome tris iš jų. Raudonieji buvo skanūs. Kur kas geresni nei brangiai parduodami Lietuvoje.


Kita rūšis - nedideli "mjalipoovan" bananai. Jie buvo brangesni už kažkokią kitą nedidelių bananų rūšį. Buvo saldūs ir aromatingi.


Užtat gražieji "kalnų žalieji bananai" pasirodė nevalgomi ir iškeliavo į šiukšlių kibirą.


Ten pat keliavo ir paprastasis duonmedis (jį tikriausiai reikia kepti).


Vėliau šiukšlių kibiras pasipildė paprastuoju gumeniu (chikoo) - saldžiu, bet nerealiai burną traukiančiu vaisiumi, iš išvaizdos primenančiu pažaliavusią bulvę.


Na, ir pabaigai - egzotinių vaisių degustatcijos konkurso nugalėtojas - limeta arba saldžioji persinė citrina, Indijoje vadinama mosambi. Citrininos aromato ir apelsino saldumo vaisius, kurio sultys puikiai atgaivina karštą tropinę dieną.


Kadangi tą dieną buvo šiokia tokia sukaktis, tai nusprendėme pavakarieniauti tikriausiai prabangiausioje Kočio vietoje - Vivanta viešbučio Rice Boat restorane, kuris yra dirbtinėje Vilingtono saloje. Vienoje jos pusėje yra Indijos karinio laivyno bazė, o kitoje - prabangių vilų ir pramogų įstaigų rajonas. Sėdome į keltą ir netrukus išlipome kitoje Indijoje. Prabangių angliško kolonijinio stiliaus pastatų apsuptyje vėl pasijutome varganais rytų europiečiais. Priėjome Vivanta viešbutį. Pradėjome dairytis restorano. Jis pasirodė visiškai tuščias. Tik keli vyrukai, pagal viską atvykę kieme stovinčiu Ferari ir dviem Range Rover, bare derino reikalus. Esant tokiai atmosferai, kažkaip dingo noras čia vakarieniauti. Ne todėl, kad tai būtų per brangu - kiek radau internete, kainos ten vidutiniško Vilniaus restorano lygio. Tiesiog nesijaučiu labai konfortabiliai tokio tipo įstaigose. Pasiūlius grįžti vakarieniauti į Fort Kočį, antroji pusė prisipažino, kad taip pat tą norėjo daryti. Todėl sukaktis buvo pažymėta kuklesnėje įstaigoje, su keralietišku žuvies troškiniu, panyro kariu ir alumi iš oldskūlinių bokalų.


O kitą rytą laukė liūdnas atsisveikinimas. Per tas kelias dienas jau buvome spėję priprasti tiek prie viešbučio, tiek prie paties miesto. Į kompaktišką Tatą buvo sukištas nemažas mūsų bagažas ir prasidėjo netrumpa kelionė į pietus.

II dalies pabaiga.