2012 m. lapkričio 19 d., pirmadienis

Malaizija - Singapūras VII. Vėl Vakarų Malaizijoje

Tai buvo vienas iš trumpiausių skrydžių gyvenime (panašiai trunka skrydis iš Vilniaus į Rygą). Jau lėktuve pradėjau gailėtis, kad šiai kelionei rinkausi lėktuvą, o ne autobusą. Leidomės jau vakarop žinomo Kuala Lumpūro oro uosto nežinomame kampe - pigių aviabendrovių terminale. Kol tvarkėmės biurokratinius formalumus ir laukėme bagažo - visai sutemo. Šalia low-fare'ų terminalo traukinys nevažiuoja, todėl nusprendėme griebti VIP taksi (į kiek pigesnius raudonuosius taksi ten priima tik be bagažo, nes jų bagažinėse yra dujų balionai) ir, patogiai atsisėdę į nemažą Hyundai, nėrėme į greitkelį. Kelionė iki Kuala Lumpūro centro truko kiek ilgiau nei traukiniu. Eismas buvo gana intensyvus, reikėjo kelis kartus stoti susimokėti už kelius, o vairuotojas nežinojo kaip privažiuoti prie viešbučio, todėl teko ieškoti jo telefono numerio. Bet viskas baigėsi gerai ir jau netrukus kilome į formaliai 13, o realiai - 15 (nes dar buvo Ground aukštas ir mistiškas 3A) aukštą viešbutyje Sentral Pudu. Palyginus su Singapūru, jame mūsų kambarys buvo išties nemažas.


Pro langą dienomis matėsi tokie vaizdai.


Atkreipkite dėmesį į X formos pastatą. Tai garsusis Pudu kalėjimas. Iki 1995 m. jame buvo vykdomos mirties bausmės ir ne vienas narkotikus gabenęs naivus baltasis ten baigė savo gyvenimą kilpoje. Dabar jis jau nebenaudojamas pagal paskirtį ir, panašu, gyvena paskutiniąsias savo dienas. Tikriausiai neužilgo toje vietoje iškils dar vienas dangoraižių kvartalas.
Tą vakarą mūsų laukė vakarienė jau pažįstamame Berjayos foodcourte, susirašymas su namiškiais viešbučio lobby'je (iki mūsų aukšto Wi-fi nelabai traukdavo) ir kietas miegas.
Po sočių (pagaliau) pusryčių, pasukome link monorailo. Pora stotelių ir mes jau Petronas bokštų rajone. Pirma užduotis - įsigyti naują SD kortelę, nes senoji pirmą kartą per mūsų kelionių istoriją jau buvo pilnai užpildyta. Tai padaryti nebuvo sunku ir netrukus jau dėjau 8 GB "Toshibą", su Europoje jau į raudonąją knygą įrašytu užrašu "Made in Japan", į muilinę.
Po tokio ekipuotės apgreido, lendame į bokštų komplekso rūsį, kur įsikūręs jūrų centras "Aquaria". Nors jis dar neveikė, tačiau prie kasų jau lūkuriavo nemaža eilė. Kiek pastovėję, gavome savo bilietus (45 ringitai, brangoka, kaip tokiai pigiai šaliai). Dar po kurio laiko jau nėrėme į tamsą. Pirmiausia pamatėme tris nedidelius baseinėlius, kur lankytojams leidžiama paliesti ten laikomus bambukinius rykliukus ir pasaginius krabus.


Toliau sekė susipažinimas su puikias emocijas teikiančiais tropikų gyvūnais: vandens žiurkėmis, ropliais ir vorais.





Staiga pajutau aštrų žvilgsnį į nugarą ...


Žuvis -aligatorius tokiu palydi kiekvieną lankytoją. O štai ir gigantiškosios arapaimos visame gražume.


Galiausiai prasidėjo įdomiausia dalis - užlipome ant judančio takelio ir nėrėme į tunelį, kur virš galvų sparnais plačiai mojavo rajos, ...


... šmirinėjo rykliai, ...


... vinguriavo murenos 


ir akį traukė kiti vandenynų bestiarijaus atstovai.



Dar kelios akimirkos ir išneriame, kaip ir priklauso, suvenyrų parduotuvėje. Tačiau jie mums tuo metu nerūpėjo, nes reikėjo vėl šauti į monorailą ir vykti vietinio chinatown'o kryptimi. Išlipę pamatėme nedidelę kinų budistų šventyklėlę, kur mums pirmą ir paskutinį kartą kelionėje ten buvusios babcės neleido fotografuoti. Tikriausiai todėl, kad sutrukdėme joms šlamšti makaronus. Tačiau visai šalia aptikome didelę taosistų šventyklą, kur jokio priešiškumo nesulaukėme. 


Net ir iš pagrindinio sargo.


Pagrindinis altorius žėrėdamas traukė akį.


O šalutiniame buvo pridėta senų portretinių nuotraukų.


Pasukome į Petaling prekybinę gatvę.



Kuri, tiesą sakant, nuvylė. Pilna pigaus šlamšto su "Versace" ir "Armani" etiketėmis. Prekeiviai kabinėjasi arabų stiliumi. Matyt tokia padėtis yra viso pasaulio ekstremaliai užturistintose vietose. Gerai dar, kad kiniškų mielinių garuose virtų bandelių buvo. Jos tikrai pakelia nuotaiką.
Dar nusprendėme aplankyti šalia esantį centrinį turgų. Prie jo išgėrėme mistiškų "vandens kokosų" gėrimo. Įdomus toks skonis, kiek primenantis karamelę. O štai kaip tie "vandens kokosai" atrodo.


Dar užkandome tradicinių pyragėlių "bahulu". Nieko per daug egzotiško. Tik jaučiasi, kad į tešlą įdėta nemažai kiaušinių.


O tas centrinis turgus irgi seniausiai savo funkcijų nebeatlieka. Turistinė talkučkė ir tiek. Tiesa, dėl didelės konkurencijos čia suvenyrai kainavo kiek pigiau nei kitur, todėl pasinaudojome proga ir atlikome turistinį šopingą. O tada atėjo pramogų metas. Nuvykome į Berjaya atrakcionų parką (teigiama, kad tai didžiausias theme parkas po stogu pasaulyje). Bilietas darbo dienomis kainuoja 38 ringitus už kuriuos gali būti nors ir visą dieną. Viršutiniame aukšte yra pramogos mažyliams, o apatiniame - suaugusiems skirti atrakcionai, dauguma kurių nepadarytų gėdos ir kosmonautų rengimo centrui. Po visų jų išbandymo, organizmas pradėjo siųsti signalus, kad jam jau perkrovų šiai dienai užtenka. Nerekomenduotina lankytis parke pavalgius, nes po to gali tekti tai daryti iš naujo.


Nuotraukoje esančiame atrakcione "DNA Mixer" kairėje pusėje sėdi užsimaskavusios dvi "tankistės" ("nikabus" dėvinčios arabės). Buvo linksma stebėti, kai jos, centrifugai sustojus, puolė tvarkytis išsidraikiusius savo galvos apdangalus.
Berjaya prekybcentryje yra ir juokinga, labai jau Pietryčių Azijos specifikos, parduotuvė "Giraffe", pardavinėjanti avalynę, kurią dėvintis asmuo atrodo 10 cm. aukštesnis. Dėmesio vertas ir vitrinoje rodomas reklaminis filmukas, kuriame teigiama, kad moksliškai įrodyta, jog aukštesni vyrai turi didesnę galimybę apturėti lytinius santykius.


Po tokios švietėjiškos programos, beliko pavakarieniauti ir grįžti į viešbutį ruoštis kitos dienos kelionei į senąją Malaizijos sostinę Melaką.
Kėlėmės anksti ir, greitai papusryčiavę, per pasitikėjimo nekeliančias tarpuvartes pasiekėme lightrail'o geltonąją liniją, kuria pasiekėme didžiulį transporto mazgą Bandar Tasik Selatan, iš kurio išvyksta autobusai pietų kryptimi. Transporto įmonių yra gana daug, jos tarpusavyje labai konkuruoja, todėl bilietai kainuoja pigiau grybo. Į Melaką kas pusvalandį išvyksta po kelis autobusus. Pasirinkome pirmą pasitaikiusį - "Metrobus". Bilieto kaina - 9 ringitai (nuo Kuala Lumpūro iki Melakos - beveik 200 kilometrų). Autobusas apynaujis, vietos kojoms daug. Beliko sėstis ir gėrėtis pakelės vaizdais.


Autobusų vairuotojai visur vienodi. Mūsiškis už pirmo posūkio sustojo ir paėmė nelegalų siuntinį, kurį, neprivažiavęs Melakos stoties, atidavė adresatui.
Kelionė neprailgo. Kontinentinės Malaizijos greitkeliai yra puikūs, todėl po gerų dviejų valandų jau stovėjome Melakos stotyje ir dairėmės autobuso į šio miesto zoologijos sodą. O kai suradome, supratome, kad keliausime labai egzotiškai. Autobusas buvo tokio amžiaus, kad turbūt ir paskutiniai britų kolonizatoriai dar buvo spėję juo pasivažinėti. Kondicianieriaus rolę jame atliko iki galo atlapoti ir grotomis apkalti langai, o šalia vairuotojo buvo užrašas, draudžiantis viduje spjaudytis.


Tokiu autotechnikos istorijos liudininku nupūškavome iki vietos, kur sumokėję po 10 ringitų už ką tik pabrangusius (tai rodė šviežiai ištaisytas kainoraštis) bilietus, patekome į Melakos zoologijos sodo teritoriją. Tradiciškai, mus pasitiko įtarūs vietiniai.



Melakos zoologijos sode lankytojus nuo gyvūnų neskiria grotos. Tarp jų tėra neaukšti atitvarai, o plėšrūnai papildomai atskirti grioviais. Paukščiai laikomi didžiuliuose narvuose, į kuriuos lankytojai patenka per dvigubas duris. Zoologijos sode yra daug šiltųjų kraštų gyvūnų, tačiau labiausiai išskirtinos jau beveik išnykusios Pietryčių Azijos kanopinių rūšys. Kaip šis malajietiškas gauras.


Ar šie įspūdingų ragų nešiotojai.


Iš vešlios augmenijos į mus nedraugiškai žiūrėjo kazuaras.


O ilgiausiai užsibuvome didžiųjų kačių kvartale, nes antroji pusė eina dėl jų iš proto, o čia galėjo mėgautis kelių malajinių tigrų šeimų kasdieniniu gyvenimu.



Garsiu klyksmu save kvietė apžiūrėti ragasnapis.


Ir kokie gi tropikai be beždžionių.


Po eilinio susipažinimo su tropine fauna, tuo pačiu priešistoriniu autobusu sugrįžome į stotį, kur susiradome į Melakos centrą vežantį autobusą Nr 17, kuris jau buvo prikimštas backpacker'ių su didžiulėmis kuprinėmis, kaip davatkos bibliją prie krūtinės spaudžiančių "Lonely Planet" gidus. Atvykus į centrą mums pirmiausia reikėjo įsiregistruoti egzotiškiausioje per visą kelionę nakvynės vietoje - hostelyje "Sayang Sayang 2". Ten mes gavome nerealius apartamentus. Pirmame jų aukšte buvo svetainė.


O antrąjame - miegamasis.


San. mazgas buvo bendras visam aukštui ir dar mažesnis nei Singapūre. Tačiau ko norėti už 42 litus :)
Įsikūrę nuskubėjome susipažinti su istorinės Malaizijos sostinės centru. Pažintį pradėjome pavalgydami gatvėje kepamų bandelių su puikiais vegetariškais įdarais. Po to ryškūs aplinkiniai pastatai tapo dar ryškesni.


Centrinė aikštė su olandų XVIII a. pastatyta Kristaus bažnyčia. Šis pastatas yra dalelė Europos tikrąją ta žodžio prasme - olandų laivai iš kolonizuotų kraštų į metropoliją gabendavo prieskonius, arbatą ir kitas gėrybes, o atgal grįždavo su aukščiausios kokybės olandiškomis plytomis.



Šalia jos - ryškiausia Melakos pramoga - kičiniai rikšų vežimėliai, papuošti plastikinėmis gėlėmis, tamsoje šviečiančiomis girliandomis, lėlėmis ir kitokiais pigaus plastiko gaminiais. Kai kurie dar papildomai turi "magę" su galingomis kolonėlemis, todėl net ir įnoringiausias klientas gali komfortiškai važiuoti šniokščiant naujausiais malajų pop muzikikei.


Kitoje upės pusėje - chinatownas su lankytojus pasitinkančiu vandeniu besispjaudančiu drakonu.


Tačiau tą vakarą mūsų tikslas buvo ne jis, o kiek toliau nuo centro esantis Portugalų kvartalas, kuriame gyvena labai įdomus etnosiukas - portugalų kolonistų vyrų ir vietinių moterų palikuonys, kalbantys savotišku malajų kalbos su ryškia portugalų kalbos įtaka dialektu ir išpažįstantys katalikybę. Kaip urban trekingo mėgėjas, nusprendžiau ten keliauti pėsčiomis. Kvartalas pasirodė esąs kiek toliau nei atrodė ir, po kurio laiko, mano antroji pusė ėmė rodyti pavargusioms moterims būdingus irzlumo požymius, kurie pasibaigė pareiškimu, kad ji daugiau su manimi į tokias keliones nevažiuos. Teko imtis skubių priemonių - eiti į artimiausią kavinę gerti šalto "Mountain Dew", kas padėjo poziciją sušvelninti ir žygis buvo tęsiamas. Pagaliau kiniškus bumbulus ant namų šonų ėmė keisti virš durų pakabinti krucifiksai, kas rodė, kad jau esame netoli. Dar kelios akimirkos ir mes įžengėme pro vartus.


Atsivėrė kurortinis vaizdelis.


Tačiau juo pasigrožėti nelabai spėjom, nes, būdami pavargę, užkibome ant vietinių malaiportugalių rinkodaros triuko (dėl ko nelabai ir prieštaravome). Prie mūsų prišoko moteriškė ir kažko paklausė portugališkai (tikriausiai). Tada, žiūrėdama į mūsų nustebusius veidelius angliškai paklausė, ar mes nekalbame portugališkai? Atsakymas, panašu, jos nenustebino ir ji pasakė, kad jos šeima yra Malaizijos portugalai ir gal mes norėtume apsilankyti jos maitinimo įstaigoje. Gavusi teigiamą atsakymą, mus palydėjo iki foodcourto sektoriaus, pavadinto "JJ Corner". Prisėdę iš karto užsisakėme du didelius butelius "Tiger", po ko žmonos bloga nuotaika dingo. Vakarienei, pasitikėdami padavėjos rekomendacija, užsisakėm tradicinį malaiportugalių patiekalą - ant banano lapo keptą žuvį su specialių padažu ir tai buvo labai puikus pasirinkimas. Žuvis buvo puikiai paruošta, o padažas - protingai aštrus ir aromatingas.


Desertui prigriebėme jūros šukučių su česnakų ir sviesto padažu (nusprendėme tą vakarą neekspermentuoti su padažais). Jos irgi buvo puikios.


Po tokios puikios vakarienės, nuo jūros tilto pasigrožėjome trumpu tropiniu saulėlydžiu.


Keliauti atgal, dėl labai objektyvių priežasčių, nusprendėme taksi. Ir čia įvyko brangiausiai kainavęs nesusipratimas per visą kelionę. Susiradome mėlyną Hyundai su plafonu. Įlipę sakom "square near Christ Church". Iš vairuotojo reakcijos suprantame, kad žodis "church" jam nesako nieko. Tada sakome "Melaka's center". Jis sako "OK" ir pradeda važiuoti. Tik po kurio laiko supratome, kad jis mus veža į centrinę stotį. Pradėjom sakyt, kad ne ten. Tada jis sako, tai juoms reikia prie "red house"? Na taip. Tai ko iš karto nesakėte. Taigi, kas skaitote, žinokite, kad nors anglų kalba Malaizijoje yra lingua franca, tačiau musulmonai iš principo žodžio "church" nežino, todėl naudokite "red house" terminą. Atvykus į vietą, aišku, buvo "sorry, sorry", bet pinigus reikėjo mokėti pagal taksometrą. Gavosi gal kokia 10 litų daugiau, bet negi dėl tiek gadinsies nervus.
Po tokio streso vėl pasijutome alkani, todėl tamsioje chinatowno gatvėje nusipirkome dvokiantį duriano vaisių ir vietoje jį suvalgėme, šalimais šmirinėjant su tamsa išlindusioms žiurkėms. Egzotika, vienok ... Nors duriano skonis didelio įspūdžio nepaliko. Nėra atstumiančiai bjaurus, bet tikrai nevadintinas skaniausiu kelionėje ragautu egzotiniu vaisiumi.
Dar pasivaikščiojome po miegantį chinatowną ir aptikome skulptūrų parkelį, skirtą iš čia kilusiam kultūristui, kuris prieš kokį pusšimtį metų buvo tapęs "Mister Universe".


O tada grįžome į savo prabangiuosius apartamentus. Ilsėtis sekėsi sunkiai, nes pasirodė, kad šalia mūsų puikaus hostelio yra iki paryčių veikiantis baras su gyva muzika, tad gulėdami ant antresolių galėjome mėgautis prikimusios balso dainininkės atliekamomis populiariausiomis visų laikų estrados melodijomis: nuo ABBA iki Lady Gaga. Iš ryto buvo linksma aptarinėti, kurias dainas kiekvienas išgirdo, o per kurias miegojo.
Po vakarykščio žygio jautėmės praalkę, todėl puolėme ieškoti pusryčių ir juos radome kinų užeigoje. Tradiciškai valgėme makaronus: laksa ir mee. Pirmieji buvo neblogi, tačiau ne tokie geri kaip Borneo. Viena to priežasčių tikriausiai buvo kone dvigubai mažesnė kaina. O vat antrieji nuvylė. Buvo žadėta, kad jie bus aštriai rūgštūs, tačiau buvo tik rūgštūs, gerokai per rūgštūs.
Tęsėme kelionę po miestą. Kitas mūsų taikinys - seniausios kinų kolonijos vieta. Iš tolo matosi paminklas, skirtas per II pasaulinį karą japonų išžudytiems kinams.


Šalia - XVIII a. statyta Poh San Teng šventykla, kuri kartu yra ir kažkokio kinų kapitono amžino poilsio vieta.


Joje yra ir legendomis apipintas Karališkas šulinys. Teigiama, kad jį iškasė į šiuos kraštus nutekėjusios kinų princesės pavaldiniai ir kiekvienas iš jo atsigėręs kada nors grįžta į Melaką. Tačiau šiais laikais vanduo šulinyje yra tokios būklės, kad jo paragavęs tikriausiai iš Melakos net ir neišvyktų. Bent jau gyvas.


Į šventyklą šniūrais vyksta turistų iš Kinijos autobusai. Vietiniai žvakių ir niekučių pardavėjai tikrai turi pelno.


Šalia šventyklos yra Bukit Cina (kinų kalnas lietuviškai) - seniausios kinų kapinės Melakoje. Prie įėjimo stovi toks grėsmingas ženklas.


Nebūtumėm lietuviai, užėjom ir pasijutom lyg pafrontėje. Nemažai antkapių aptverta spygliuota viela.


Tai nusprendėme grįžti į malonesnę aplinką - senamiestį. Gražūs atnaujintų namų fasadai.


Kitas mūsų turistinis objektas - XVI a. portugalų kolonistų statytos Šv. Pauliaus bažnyčios griuvėsiai. Iki jo teko kurį laiką pūškuoti stačiais laiptais.


O užlipus atsivėrė tokia panorama.


Portugalus išvijusiems olandams tikriausiai nusibodo į pamaldas kopti taip aukštai, todėl jie šią bažnyčią apleido ir pasistatė savo raudonąją apačioje.


Tačiau jie šią vietą pavertė kapinėmis, todėl viduje pilna heraldinių antkapių.




Nusileidę nuo kalno, pamatėme portugalų forto griuvėsius.


Netoli jų - atstatyti mediniai Melakos sultono rūmai.


Juose įrengtas muziejus. Pasirodo, kaip ir Vilnius, Melaka turi savo įkūrimo legendą, susijusią su valdovo medžiokle. Kažkada čia buvo tropinis miškas. Jame medžiojo sultonas. Jo šunys šalia upės apsupo peliastirnę, tačiau ši pasirodė ne pėsčia ir, nuspyrusi vieną šunį į upę, pabėgo. Sultonas tai suprato kaip ženklą ir toje vietoje įkūrė savo sostinę. O štai kaip atrodė jo priėmimo kambarys.


O čia - miegamasis, į kurį be vyro leidimo negalėjo net jo žmona užeiti.


XV a. Melakos sultonatas tapo galingiausia regiono valstybe, nes pirmas priėmė islamą ir todėl būtent čia ėmė sukti arabų pirklių laivai. Tačiau visagalybės iliuzija netrukus jį ir sužlugdė. XVI a. sultonas liepė išžudyti portugalų pasiuntinius ir už tai iš karto ant savo kailio patyrė europinio ginklo jėgą - portugalų laivynas miestą nušlavė nuo žemės paviršiaus.
Tačiau laikas seko, o mes dar norėjome pasivaikščioti po dieninį chinatowną.


O jame  - įvairių konfesijų šventyklų sankaupa. Seniausia mieste kinų šventykla Cheng Hoon Teng.



Javos stiliaus mečetė, pastatyta XVIII a.


Spygliuota viela kažkodėl apjuosta induistų šventykla.


Taip lengvai paslampinėję, nusprendėme vykti į stotį. Atvykę nusipirkome bilietus iš pirmo pasitaikiusio agento. Jie buvo kiek brangesni, nei į priekį - kainavo 12,5 ringito ir greitai paaiškėjo kodėl - vietoje sėdynių autobuse buvo patogūs foteliai.



Taip patogiai autobusu dar nebuvome važiavę. Nejučia pradėjome snausti ir pabudome jau Kuala Lumpūre.
O šita autobusų bendrove važiuoti galima pasiūlyti nepatinkančiam asmeniui :)


Buvo labai malonu po mažyčio hostelio grįžti į didelį viešbučio kambarį. Po dviejų dienų intensyvaus urban trekingo jautėmės alkani, todėl nieko nelaukę pasistiprinome. Aš pasirinkau indų virtuvę - užsisakiau pudina naan paplotėlį su vištiena.


Žmona šioje kelionėje fantazijos neturėjo - mito kone vien makaronais su jūros gėrybėmis.


Priešpaskutinė kelionės diena buvo skirta visų šalių moterų mėgstamam šopingui, nes kaip tik buvo prasidėjęs vidurio sezono išpardavimas. Pasirinkome didžiausią Malaizijoje ir ketvirtą pagal dydį pasaulyje mall'ą 1 Utama. Kad būtų aiškiau - 4 Vilniaus Akropoliai vienoje vietoje. Per 7 valandas visko, savaime suprantama, neapėjome. O išpardavimas tuose kraštuose iš tikrųjų reiškia išpardavimą, o ne jo imitaciją. Nuotraukų nedėsiu, nes jomis viso to masto neperteiksi. Pasigirsiu tik ten valgyta puikia kiniška antimi.


Tačiau šopingo diena baigėsi nelabai maloniai. Išbuvęs visą dieną tarp visu pajėgumu veikiančiu kondicionieriu, pajutau, kad pasigavau slogą. Gerai, kad tai nutiko pačioje kelionės pabaigoje. Tik tada supratau, kodėl per Malaizijos televiziją vaistai nuo peršalimo yra reklamuojami taip pat dažnai, kaip ir Lietuvoje.
Paskutinę kelionės dieną kėlėmės kiek vėliau nei paprastai. Kinų užkandinėje nusipirkome bandelių ir Singapūre virto alaus "Jaz".


Ant jo galinės etikėtės netikėtai radome lietuvišką/latvišką užrašą "alus". Įdomu, kaip jis ten pateko?


Dar šiek tiek pasitrainiojome po Kuala Lumpūro pramogų kvartalą Bukit Bintang, aplink vis girdėdami pasiūlymus "masaz, masaz".


Laikas negailestingai spaudė, todėl teko vykti valgyti paskutinės vakarienės šiame pasaulio kampelyje. Dėl kankinančios slogos, pasirinkau aštrią korėjietišką kimči kopūstienę ir korėjietiškus sušius  - kim bab. Buvo skanu, tik kiek keistoka valgyti kopūstus su ryžiais. Antroji pusė užsisakė korėjietišką skumbrę, nuo kurios nesispjaudė, tačiau man kimbabų kiek pavydėjo.


Beliko pasiimti iš viešbučio bagažą, sėsti į traukinį ir su liūdesių stebėti galbūt paskutinį kartą matomus vaizdus. Kuala Lumpūro oro uosto tarptautinio terminalo viduryje yra įrengtos mini džiunglės, kur turistai turi paskutinę galimybę pajusti tropinį Malaizijos karštį.


Bet atėjo laikas laipintis. Atrodė, kad antgamtiškos jėgos nenori, kad mes paliktumėmė šį  regioną. Visą kelią iki Abu Dhabio lėktuvą konkrečiai kratė. Ramesniu momentu dėl slogos pasiėmiau arbatos, tačiau jos net paragauti nespėjau, nes vėl prasidėjo kratymas ir visas puodelio turinys susigėrė į mano kelnes. Teko gerti turkišką Calsberg'ą. Jis bent buvo patogesnėje taroje.
Abu Dhabyje vėl apturėjome arabiško bardakėlio seansą, kuomet dviejų į Vokietiją turėjusių skristi lėktuvų keleiviai turėjo valandą prabūti nedidelėje patalpoje dėl vėluojančių lėktuvų, bet tai kažkodėl jau visai nepykdė. Tikriausiai jau esame įpratę ... A330-ame vietos buvo mažoka, tad užmigti sekėsi sunkiai. Tačiau nuotaiką pagerino puikus sumuštinis su aviena.
Frankfurte riebiam vokiečių pasieniečiui su fingalu paaky vėl pasirodžiau įtartinas, todėl, skirtingai nei dauguma kitų lėktuvo keleivių, buvau tikrinamas per kompiuterį. Palikę lagaminus, nuvažiavome į miesto centrą, bet nuovargis ir sloga mus darė apatiškais, todėl, porą valandų pasitrainioję, grįžome atgal ir vakarinio skrydžio laukėmė snausdami ant kėdžių.
O skrydis į Vilnių ir vėl pasitaikė neramus. Tik pakilę, nėrėme į audros debesį, todėl dar kartą apturėjome nevaikišką kratymą, privertusį kai kuriuos keleivius nervingai elgtis. Vienas pusamžis vyriškis per patį kratymo apogėjų ėmė ... švilpauti. Įskridus į Lietuvą, orai pasitaisė. Pro iliuminatorius pasimatė pažįstamos naktinio Vilniaus vietos. Oro uostas - namai - dvi taurelės vokiškos žolelių trauktinės - minkšta lova po beveik 2 parų nemigos. Kelionė baigta, metas dalintis įspūdžiais.
Net ir praėjus pusmečiui, prisiminus šią kelionę, užplūsta teigiamos emocijos. Kalbama, kad, apsilankius Pieryčių Azijoje, susergama mistiška liga, dėl kurios jaučiamas liguistas polinkis ten vykti vėl ir vėl. Panašu, kad bent jau lengva jos forma mes jau susirgome.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą