2012 m. rugsėjo 7 d., penktadienis

Malaizija - Singapūras VI. Azijos tigriukas.

Kelionė tetruko gerą valandą ir netrukus jau galėjome stebėti iš nuotraukų pažįstamus vaizdus ir pilną jūrą laivų. Jų buvo tiek daug, kad nejučia perfrazavau seną posakį - visi jūrų keliai veda į Singapūrą. Nusileidome Singapūro oro uosto pigių skrydžių terminale. Autobusu pavažiavome iki pagrindinio oro uosto pastato ir pradėjome domėtis vietinio transporto bilietų pirkimo subtilybėmis. Paaiškėjo, kad tai labai paprasta ir netrukus jau sėdėjome automatinio metro vagone. Pora persėdimų ir štai mes jau Riversaido rajone. Užsukame į ramią Hongkongo gatvę ir užeiname į mūsų viešbutį - Fragrance Riverside Hotel. Ir čia mus išduria ... Buvome užsisakę paprasčiausią kambarį be lango. Mums pasiūlo neva mega dylą - plius 20 dolerių (šiek tiek virš 40 lt.) nakčiai ir mes gausime kambarį su langu bei pusryčius. Mes, įpratę prie puikių malajietiškų viešbučių pusryčių, sutikome. Kaip mes tada išsidūrėme ... Bet apie tai vėliau. O dabar apie mūsų kambarį. Štai mūsų brangiausiai kainavusio viešbučio kambarys.



Mažokas, tiesa? Tokia gyvenamojo ploto trūkumą jaučiančio Singapūro realybė. Vonios kambarys irgi miniatiūrinis.


Kaip matote, jame yra sudarytos sąlygos praustis komfortiškai - sėdint ant klozeto. Tačiau juk ne kambaryje sėdėti mes čia atvykome. Nusiprausę neriame lauk, kur jau spėjo sutemti. Tikėjomės pasivaikščioti paupiu, tačiau tų planų teko greitai atsisakyti, nes užkniso į tuščius ir brangius jūros gėrybių restoranus kviečiantys užeiti promouteriai. Teko smukti į skersgatvį ir atokesnėje gatvelėje susirasti nedidelį foodcourtą, kur pasirinkome tajų kioskelį. Pirmiausia užsisakėme Tom Yam ir vištienos su kokoso pienu sriubas. Jas atnešus paaiškėjo, kad pagaliau gavome tikrai aštraus maisto. Sriubos buvo labai geros ir tokios aštrios, kad nosis bėgo upeliais, skruostais riedėjo ašaros, o kiti užsakyti patiekalai - kepti ryžiai ir azijietiški suktinukai tik baigiant juos valgyti pasirodė esantys visiškai neaštrūs. Po tokios žarnyno dezinfekcijos grįžome ilsėtis.
Ryte ilgai nemiegojome, o atsikėlėmė ir nukūrėme pusryčiauti į viešbučio kavinę, pretenzingu pavadinimu "Gourmet". Savaime suprantama, tikėjomės gausaus švediško stalo, o gavome totalų fufelį - po nedidelę lėkštelę maisto ir vieną gėrimą. Mee makaronai buvo tragiški, o keli mieliniai blynai už 10 dolerių pigaus ir skanaus maisto šalyje buvo tiesiog apiplėšimas. Po tokio nemalonaus siurprizo, nupėdinome į "City Hall" metro stotelę, kur įsigijome po 3 dienų turistinį visuomeninio transporto bilietą. Kainuoja jis nepigiai - 20 dolerių ir dar 10 padedama kaip depozitas, kuris grąžinamas jį priduodant. Pravažinėti tą sumą nėra labai lengva, tačiau toks bilietas suteikia daugiau patogumo - nereikia gaišti laiko perkant bilietus automatuose, prie kurių piko metu nusidriekia eilės (vistik miestas yra daugiamilijoninis). Be to, čia atsiranda labai kojas gelbstintis psichologinis efektas: jei jo neturėtum, tai vis kiltų pagunda trumpesnius atstumus įveikti pėsčiomis, o čia sėdi sau ir ramiai bei, kas šiuose kraštuose labai svarbu, vėsiai nuvažiuoji. Tiesa, laiko atžvilgiu kartais geriau tiesiog paeiti ar važiuoti nekondicionuojamu autobusu, nes dažnoje metro stotelėje iki traukinio išvykimo vietos reikia eiti per didelį prekybos centrą.
Nieko nelaukę savo turistines korteles išbandėme. Mūsų tikslas - "Harbour front" stotelė. Joje persėdome į autobusą, vežusį mus į pirmą mūsų objektą - Labradoro parką, mėgstamą vietinių savaitgalių praleidimo vietą. Keliavome tikrai prabangiai - be mūsų autobuse dar sėdėjo tik viena žvejoti susiruošusi pensijinio amžiaus kinė. XIX a. ši vieta buvo svarbus pakrantės gynybos taškas.


Didžioji dalis parko - tikros džiunglės mieste. Medžiai didžiuliai ir tankiomis šakomis. Visur kabo įspėjimai, jog kilus tropinei audrai po jais geriau nesislėpti.


Mane, savaime suprantama, labiausiai domino gynybiniai įtvirtinimai.



Naiviai tikėjausi, kad pavyks palandžioti po forto požemius, bet ant įėjimo suradau užrašą, kad tai galima padaryti tik grupėms ir tik iš anksto susitarus (@#$%&!!!!).


Tad beliko nuo stebėjimo aikštelės pasigoržėti vaizdais ir grįžti į autobuso stotelę.


 Kitas mūsų tikslas - pramogų oazė Sentosa saloje. Į jį patekti galima įvairiais būdais, tame tarpe ir gana egzotišku - gondolomis ant lynų, tačiau mes pasirinkome labiau įprastą transporto priemonę - monorailą.


Visa sala yra vienas didelis pramogų parkas, kur kiekvienas gali rasti ką nors pagal savo skonį. Man, savaime suprantama, įdomiausias buvo istorinis objektas - Siloso fortas, todėl sėdome į nemokamą autotraukinį ir pajudėjome link jo. Įsigyjame bilietus ir įeiname į teritoriją.



Netrukus atvažiuoja nerealiai žavus retro stiliaus autobusas, kuris mus pakelia į aukščiausią forto tašką, o tuo pačiu gidė pateikia trumpą istoriją ir planą.


Forte yra įvykę daug svarbių II pasaulinio karo įvykių, kurie atsispindi jo ekspozicijoje. 1942 m. britų kolonijonės pajėgos pasidavė Japonijai.


O po trijų metų jau japonai pasidavė sąjungininkams.


Pakrantės apsaugos baterijos vadovybės postas.


Vaizdeliai iš XIX a.



Šalia Siloso forto yra Singapūro jūrų parkas. Svarstėme apie jo aplankymą, bet, kadangi buvo sekmadienis, tai, pamatę minią prie bilietų kasų, šios minties atsisakėme ir nusprendėme su jūros pasauliu susipažinti grįžę į Kuala Lumpūrą. Vietoje to, sugalvojome pasigrožėti vaizdais apžvalgos bokšte (15 dolerių žmogui).


Ir štai ką mes pamatėme.





Saloje yra ir Universal pramogų parkas, tačiau į jį neužsukome, nes likusio darbo laiko ir bilieto kainos santykis buvo labai jau nepalankus.


Pasirinkome nemokamą pramogą - važiavimą autotraukiniu į kitą salos galą, kur, kabančiu tilteliu perėję į vieną iš dirbtinių salų, aptikome objektą, prie kurio nusifotografuoja tikriausiai visi čia apsilankę turistai. Štai jis.


Gal profesionalūs geografai ir bandytų ginčytis - vistik tai yra ne kontinente, o saloje, tačiau kam tai rūpi :)
Dar kiek pasitrainioję, nusprendėme grįžti į pagrindinę salą. Ir čia prasidėjo linksmybės, nes tai padaryti norėjome ne mes vieni, o ir tūkstančiai kitų salos lankytojų, tad prie monorailo stotelių nusidriekė ilgiausios eilės. Kol pagaliau sugebėjome įsibrauti į vagoną, jau buvo pradėję temti, o skrandžiai grojo maršus, todėl išlipę puolėme į mūsų pamėgtą foodcourtą ir pas indus užsisakėme musulmonų nuo Jemeno iki Brunėjaus mėgstamą Murtabak blyną su aviena ir dviem kario padažais.


Kitą rytą, burnodami suvalgę labai nekokius pusryčius, pasukome link verslo kvartalo. Šalia mūsų driekėsi stiklinių daugiaaukščių eilės, į darbus skubėjo prabangius aprėdus dėvintys jų darbuotojai, o mus lenkė žvilgantys aukščiausios klasės automobiliai (jie dėl mokesčių, kurie yra vienas iš būdų, ribojančių jų kiekį, yra kelis kartus brangesni nei Lietuvoje). Pasirodžius vaizdui į Marina Bay Sands kompleksą, ranka nejučiomis siekdavo muilinės.


Pirmas mūsų tos dienos taškas buvo Singapūro simbolis - Merliono (mitinės būtybės, žuvies su liūto galva) skulptūra. Dar vienas objektas, prie kurio nori nusifotografuotis visi šio miesto - valstybės lankytojai.


Atsižymėję, pasukome link artimiausios metro stotelės ir netrukus jau stovėjome arabų kvartale.


Tai ramybės oazė triukšmingame didmiestyje. Siauros gatvelės, pilnos jaukių krautuvėlių, kuriose pardavinėjami kilimai, audiniai, rūbai (tame tarpe, savaime suprantama, ir šilkiniai) ir suvenyrai turistams. Arabų čia tikriausiai jau nelabai sutiksi. Jų vietoje dabar yra musulmonai indai ir malajai. Kvartale yra didžiausia Singapūre mečetė.


Joje apsilankyti gali ir turistai. Mano apranga - polo marškinėliai ir kelius dengiantys šortai - pasirodė tinkama, o antrajai pusei teko vilktis ilgą žydrą chalatuką. Viduje mus pasitiko labai teigiamas malajų diedelis, kuris paporino apie islamą su aiškiom užuominom, kad tai pati geriausia religija.
Išėję iš mečetės supratome, kad toliau tarpkultūrines pažintis geriausia būtų tęsti kokiame nors foodcourte. Žemėlapyje buvo pažymėta, kad artimiausias yra visai šalia. Jis pasirodė esąs ypač didelis - net dviejų aukštų su kokiu šimtu pardavimo taškų. Akys raibo nuo įvairių rytietiškų virtuvių pasiūlos. Galiausiai pasirinkome keptus ir garuose virtus kiniškus "Won ton" koldūnus, o atsigaivinimui pasirinkome dygliuotosios anonos sultis.


Man po "gausių" pusryčių to neužteko, tad prigriebiau dar ir anties su ryžiais.


Pasistiprinę nuvykome į pačią Marina Bay. Įlindome į Marina Bay Sands prekybos centrą, nors jokių intencijų ką nors pirkti neturėjome. Iš smalsumo įėjome į Guess parduotuvę, kur švietė iškaba "sale" ... ir išėjome iš ten su žmonos bateliais, kurie buvo nupirkti už jau labai konkurencingą kainą. Mitas, kad šioje vietoje gali apsipirkti tik milijonus žarstantis pasaulio elitas sugriautas.
Grožėtis klestinčiu miestu iš viršaus yra nepakartojamas įspūdis, todėl, nors jau tai darę Sentosoje, neatsispyrėme pagundai vėl pakilti. Šį kartą - aukščiausiu pasaulyje, tačiau anaiptol nebrangiausiu (29,5 dolerio žmogui), apžvalgos ratu. Keli kadrai iš ten.





Vakarėjo, todėl reikėjo skubėti į paskutinį tam vakarui suplanuotą objektą - chinatowną. Pirmiausia aptinkame naują didžiulę šventyklą.


Viduje galima apakti nuo raudonai auksinio spindesio.



 Prie sienų pritvirtintos figūrėlės atrodo vienodos tik iš pirmo žvilgsnio.


 Išėję iš šventyklos netrukus patekome į tikrą kinišką kermošių.


Prisipirkome suvenyrų, kitokių kiniškų niekniekių ir supratome, kad Singapūrui skirtas biudžetas nenumaldomai artėja prie pabaigos. O juk dar ir pavakarieniauti reikėjo, ką padarėme jau mūsų pamėgtame foodcourte prie Harbour front. Dar užėjome į prekybcentrį nusipirkti vandens ir pamatėme, kad rinkodariniai triukai yra vienodi visame pasaulyje, nes ir ten yra siūloma įsigyti puodus už lipdukus.


Po tokių atradimų grįžome į viešbutį praleisti paskutinės nakties Singapūre.
Ryte dar turėjome kelias valandėles pasivaikščiojimui. Jas praleidome dar vienoje istorinėje vietoje - Fort Canning parke. Vietovė gyvenama nuo seniausių laikų. Viduramžiais čia buvo įsikūrusi malajų gyvenvietė. Dabar vienoje vietoje vykdomi archeologiniai kasinėjimai.


Tanki tropinių medžių lapija teikia pavėsį, kuris gelbsti nuo saulės spindulių, tačiau nepajėgia įveikti tropinio karščio.


Viename parko gale yra įvairių prieskoninių augalų sodas, kuriame galima pamatyti sirpstančias kavamedžio uogas, ...


žaliuojantį kakavmedį, ...



ir gyvą galą kitų iki mūsų platumų atkeliaujančių gėrybių.
Parke gausu istorinių paminklų, pvz. galima apsilankyti II pasaulinio karo britų vadavietėje, vadinamoje "Battle Box".


Kadangi ši vieta yra aukštumoje, tai ji ilgą laiką buvo naudojama laivų navigacijai. Iki šiol yra išlikęs stiebas, ant kurio buvo kabinamos signalinės vėliavėlės.


Švyturys.


Pavargus galima atsipūsti tokioje pavėsinėje, kur būsite smalsiai apžiūrinėjami vietinių gyventojų - visur šmirinėjančių driežiukų.


Tačiau viešnagės Singapūre laikas nenumaldomai bėgo link pabaigos, todėl beliko paskutinį kartą papietauti, susirinkti bagažą ir sėsti į jau savu tapusį metro. Pasiekę aerouostą, priduodame transporto korteles, pasiekiame pigių avialinijų angarą ir po kiek laiko susėdame į patogias "Tiger Airways" kėdes prie avarinio išėjimo. Mūsų ir vėl laukia Kuala Lumpūras.

VI dalies pabaiga.