2012 m. rugpjūčio 15 d., trečiadienis

Malaizija - Singapūras V. Kučingas - kačių miestas

Paskutinė pilna diena Borneo saloje buvo skirta paties Kučingo apžiūrėjimui (iš pradžių palavome vykti į Damai paplūdimį, bet kadangi planas išsimaudyti drumzlinoje Pietų Kinijos jūroje jau buvo įvykdytas, tai nusprendėmė geriau likti miesto centre). Bet pirmiausia reikėjo paragauti tradicinio malajų patiekalo - laksos, tiksliau - jos Saravako rūšies. Šis ryžių makaronų patiekalas yra patiekiamas su vištiena, krevetėmis ir aštriu padažu. Dar lietuvoje buvau pasižymėjęs porą gerų atsiliepimų turinčių vietelių. Vienos iš jų gerumą patvirtino ir dručkis gidas, tad ryte, atsisakę viešbučio pusryčių, patraukėme į nedidelį foodcourtą "Choon Hui".




Savaime suprantama, buvome vieninteliai baltieji, tad galėjome stebėti kasdieninį vietinių gyvenimą sausakimšoje maitinimo įstaigoje, į kurią skaniai pavalgyti traukia visų miesto socialinių sluoksnių atstovai: nuo solidaus dėdės su Lexus SUV'u (automobiliai, ypač nevietinės kilmės Malaizijoje kainuoja 2-3 kartus brangiau nei Lietuvoje) iki laikraščius pardavinėjančio senelioko. Pasiėmėme žinoma laksos (6 ringitai) ir ji buvo labai gera, su lengvu aštrumu ir puikiai tiko dienos pradžiai.

Dar paragavome ten pat pardavinėjamų suktinukų su salstelėjusiu žemės riešutų įdaru, bet jie didelio įspūdžio nepaliko.
Kad esame kačių mieste, matosi kiekviename eismo žiede pakeliui į centrą. Čia - mažųjų kačių skulptūra.


Kiek tolėliau - miesto vartus sauganti Didžioji katė.


Pirmiausia nutarėme persikelti į kitą Saravako upės krantą. Tam teko pasinaudoti egzotiška viešojo transporto priemone - tradiciniu Borneo laiveliu, kurie 2 maršrutais kursuoja miesto centre. Keltininkų darbas labai sunkus ir jie, kiek skaičiau, šia profesija labai didžiuojasi ir ją perduoda iš kartos į kartą, todėl elgiasi gana arogantiškai ir gražos niekada neduoda. Plaukiant į priekį buvome pirmą kartą išdurti - vietoje dieninio tarifo (0,4 ringito už žmogų) nuo mūsų nugręžė naktinį - (po 1 ringitą). Bet dėl to, pasižiūrėjus į skeletą primenantį keltininką, jokio pykčio nebuvo.


Pagrindinis mūsų tikslas buvo Margaritos fortas, pastatytas XIX a. britų imperijos vietininko, "baltųjų radžų" giminės pradininko Džeimso Bruko. Iš pradžių viskas atrodė paprasta - radome nuorodas ir pradėjome eiti jų nurodyta kryptimi pro vietinių gyvenamą kvartalą. Tačiau netrukus padėtis pasikeitė. Reikėjo rinktis, ar eiti forto kryptimi per didžiules žoles, ką daryti mano antroji pusė griežtai atsisakė, bijodama tarantulų, krokodilų ir kitų baisybių, arba eiti palei gražiojo asamblėjos pastato tvorą, kuri pasirodė esanti labai ilga. Galiausiai priėjome dar vieną nemokamą orchidėjų sodą, tad sustojome pailsėti.



Pasiekėme asamblėjos vartus, pro kuriuos nėjome, pabijoję kruvos "stop" ženklų.


Šalia - senasis "baltųjų radžų" Astanos pastatas.


Auga nedidukai vietiniai augaliukai.


Pasirodė, kad ne mes vieni - liaušiai baltieji - klaidžiojome, ieškodami priėjimo prie Margaritos forto. Sutikta vietinė darė lygiai tą patį, todėl numojome ranka ir nuėjome į šalia esančią laivelių prieplauką. Persikėlę pirmiausia užsukome į kinų šventyklą Tua Pek Kong.



Vėliau nutarėme slėptis nuo tropinės kaitros ir nuvykome ten, kur buvo maloniai vėsu, - į Saravako muziejų (beje, irgi nemokamą). Jis išsidėstęs dviejuose pastatuose - senajame ir naujajame, kuriuos skiria judri gatvė, per kurią galima pereiti pėsčiųjų viaduku.



 Muziejus tikrai geras, nors to gerumo nėra kaip pavaizduoti, nes fotografuoti jame negalima. Iš ekspozicijų galima gauti daug informacijos apie Saravako valstijos geografiją, gyvūniją, istoriją, žmones ir pan. Vienoje salėje įrengtas "longhouse'as", yra ir megakrokodilams skirtas kampelis, kur eksponuojami iš jų pilvų ištraukti daikčiukai, pvz. futbolo kamuolio dydžio plaukų gniutulas ar paauksuotas "Rolex" laikrodukas.
Iš muziejaus nuvykome į pagrindinį Kučingo "chinatown'ą", kur virė kasdieninis gyvenimas. Tradicinėse parduotuvėlėse galėjai nusipirkti visko: nuo vietinių prieskonių, džiovintų žuvų ir saldumynų iki motociklų ir motorolerių. Eidami pro kalnus maisto supratome, kad ir mums laikas pasistiprinti, todėl užėjome į jau pažįstamą restoranėlį, kur, be kitų patiekalų, užsisakiau ryklio pelekų sriubos. Kažkokio ypatingo įspūdžio ji man nepaliko. Tikriausiai runkelis esu ir nesuprantu elito patiekalų skonio. Man jau geriau aštriai rūgšti kinų sriuba ar Sarawak laksa :)
Po vėlyvų pietų nusprendėme kiek pailsėti, todėl pirmą ir paskutinį kartą kelionėje porą valandų praleidome prie baseino. Sutemus nušuoliavome į "Top Spot" vakarieniauti. Pirmiausia užsisakėme iki tol dar neragauto gėrimo - šviežių cukranendrių sulčių ir tai tapo mūsų kelionės atradimu. Nerealus skonis, geriau už bet vaisvandenį.


Paskui atėjo laikas paragauti didesnės egzotikos - troškinto papartinio džiunglių augalo "midin". Nieko ypatingo, bet tikrai valgoma.


O vat pagrindinis patiekalas nuvylė. Tiksliau ne pats patiekalas - šviežia žuvis-papūga, bet netinkamai pasirinktas moliuskų padažas, kuris nelabai derėjo. Geriau jau reikėjo kokį omarą pasiimti ...

Kita diena buvo labai liūdna, nes tai buvo atsisveikinimo su Borneo diena. Mūsų lėktuvas turėjo išskristi tik pavakary, todėl dar turėjome gražaus laiko kažką nuveikti. Savaime suprantama, pirmiausia ėjome pusryčiauti į "Choon Hui". Tada, išsiskyrimo liūdesiui numalšinti, ėjome per tarp kačių skulptūrų esantį "chinatown'a" ir kimšome į skrandžius kiniškus gardumynus: mėnulio paplotėlius, garuose virtus pyragėlius su persikais ir bandeles su kiauliena. Viskas buvo be proto skanu. Desertui įsigijome vaisių. Šitas buvo saikingai saldus ir gaivinantis, bet taip ir neišsiaiškinome, kas čia tokio.


Šitas  - drakono vaisius. Taip pat labai patiko.



Dar prigriebėme geltonąjį mango, kurio paragavęs supratau, kad į Lietuvą atvežamų mango daugiau niekada nepirksiu.


Išsiregistravę iš viešbučio ir palikę bagažą, turėjome dar kelias valandas. Patraukėme link krantinės, kur susigundėme paplaukioti laiveliu po Saravako upę.


Plaukiant pasimatė kasdieninė, nefasadinė vietos gyventojų gyvenimo pusė. Pro mus plaukė iš žvejybos grįžtantys laivai.


Šitas buvo pilnas dėžių krabams ir kitiems panašiems sutvėrimams gaudyti.


Pakrantėse - bidaju lūšnelės ant polių. Tiesa, tik pirmojoje linijoje jos atrodo taip apgailėtinai. Toliau nuo krantai namai buvo geresnės kokybės.


Gaudomi krabai.


Tradiciniai bidaju laiveliai.


Taip nejučia praėjo valanda. Atėjo metas atsisveikinti su Borneo. Beliko įmesti porą monetų į drumzliną Saravako vandenį, grįžti į viešbutį, susirinkti daiktus, paprašyti iškviesti taksi ir išjudėti į oro uostą. Taksi nebuvo jokio taksometro, tačiau mitas, kad visame pasaulyje taksistai vienodi, nepasitvirtino - kaina buvo tokia pati kaip ir vykstant į viešbutį - 26 ringitai.
Oro uoste greitai įsiregistravome skrydžiui į Singapūrą. Tiesa, ten buvo niekur anksčiau nesutikta taisyklė - prieš registraciją keleiviai turi patys atnešti savo registruojamą bagažą patikrai, gauti lipdukus ant lagaminų ir tik tada registruotis. Skristi turėjome dar viena anksčiau neišbandyta oro bendrove. Ši kartą tai buvo "pigių skrydžių" "Tiger Airways". Tik skirtingai nei Europoje, Azijoje ir "pigiaskrydininkai" suteikia keleiviams konkrečias vietas ir, kaip jau minėjau, aukšti žmonės labai gerbiami, tad mums ir vėl buvo išskirtos patogios vietos šalia avarinių išėjimų. Praėję pasų kontrolę galėjome pasigrožėti mūsų laukusiu "Airbusu".


Mūsų laukė mikroskopinis Azijos tigras.

V dalies pabaiga