2012 m. liepos 8 d., sekmadienis

Malaizija - Singapūras III. Atvykstame į Kučingą ir lankome ilganoses beždžiones

Iš Kuala Lumpūro į Kučingą skraido tiek "pigių skrydžių" Air Asia kompanija, tiek "tradicinės" Malaysia Airlines. Žiemą, lygindamas abiejų kainas, pamačiau, kad, perkant akcijinius pastarųjų bilietus, kaina gaunasi tik nežymiai didesnė nei "pigiųjų" su bagažu, tačiau į ją įeina skrydis iš normalaus terminalo, o ne iš pigių skrydžių angaro, iki kurio nevažiuoja traukiniai, taip pat - maitinimas ir galimybė įsiregistruoti bei priduoti bagažą dar centrinėje stotyje. Smulkmena, bet labai maloni. Taigi, pridavę savo sunkiuosius lagaminus, traukiniu atvykome į jau pažįstamą KLIA. Įlipus į lėktuvą paaiškėjo, kad aukšti žmonės čia gerbiami, nes gavau puikią sėdynę šalia avarinio išėjimo. Dar vienas išties malonus siurprizas. Poros valandų kelionė neprailgo, juolab, kad nemažą jos dalį mes praleidom valgydami, nes duoto maisto kiekis buvo dar viena maloni staigmena, kadangi pastaruoju metu Europoje trumpuose skrydžiuose apsiribojama dviejų kasnių sumuštiniais.
Pagaliau ėmėme leistis. Atsivėrė nuostabi Borneo panorama - bekraštės žaliuojančios džiunglės, išraižytos plačių upių. Lėktuvo ratai palietė žemę ir netrukus mes stovėjome Saravako valstijos sostinės Kučingo oro uoste. Saravakas skiriasi nuo kitų valstijų tuo, kad kontroliuoja net ir vidinę migraciją (yra dėl ko - jame sukoncentruota šalies naftos gavyba), todėl mums teko pereiti dar vieną pasienio patikrą ir pasuose atsidūrė dar vienas antspaudas. Vienintelis viešasis transportas iš Kučingo oro uosto į miestą - taksi (mačiau dar kai kurių viešbučių shuttlebus'us, bet mūsiškis tokio neturėjo), todėl nuėjome prie taksi stalo, pasakėme savo viešbučio pavadinimą, sumokėjome 26 ringitus, gavome čekiuką, jį padavėme taksi vairuotojui ir jau netrukus sėdėjome automobilyje. Ech, kad tokią tvarką kas padarytų Vilniaus oro uoste ...

Jau važiuojant automobiliu matėsi, kad Kučingas yra visai kitoks miestas, nei Kuala Lumpūras. Didžiausia etninė grupė jame - įvariais dialektais kalbantys kinai, todėl švaros ir tvarkos jame gerokai daugiau nei šalies sostinėje. Beje, miestas turi du merus - pietinės dalies, kur yra miesto centras ir gyvena daugiausia kinai, ir šiaurinės dalies, kur gyvena daugiausiai malajai.
Mūsų viešbutis vadinosi Ariva Getaway Kuching. Matosi, kad kažkada jis buvo visai prabangus, tačiau dabar kambariai ir koridoriai jau kiek apšepę, bet mums suėjo, juolab, kad kaina buvo ganėtinai konkurencinga (ypač palyginus su šalia esančiais Pullman ir Hilton :). Registracinėje anketoje superduperpaslaugūs kinai prie šalies šį kartą neįrašė nieko. Nors už tai dėkui. Viešbutis įsikūręs biurų pastate (registratūra yra 4 aukšte), o esminė mano pasirinkimą nusvėrusi detalė - galimybė patekti ant jo stogo, iš kur atsiveria štai tokie vaizdai.




Dar ant stogo yra varlinykas (baseinu jo pavadint niekaip neišeina, nes gylis  - kokie 75 cm. ir realiai jame galima tik sėdėti).


Mūsų kambarys.


Po gaivinančio dušo išėjome pasivaikščioti. Neseniai buvo praūžęs tropinis lietus, tad buvo kiek gaiviau nei įprastai. Kuching vietos kalba reiškia katiną, tad kone viskas mieste yra susiję su katėmis, kurios, beje, Borneo saloje yra labai įdomios - dauguma jų arba visai neturi uodegų, arba turi labai trumpas.
Miestą į dvi dalis dalina plati Saravako upė.


Vienoje jo pusėje yra Chinatown'as, dauguma viešbučių, verslo centrų ir pan. O kitoje - kolonijinių laikų pastatai Astana ir Margaritos fortas bei prieš kelis metus pastatytas įspūdingas Valstijos Asamblėjos pastatas - naujas miesto simbolis, per tokį trumpą laiką suspėjęs atsirasti ant suvenyrų.


Mums bevaikštant puikia upės pakrante (vadinama Waterfront), kaip jau būna šiose platumose, momentaliai sutemo. Priėjus Chinatowną paaiškėjo, kad viskas jau užsidarinėja ir 7 valandą vakaro gatvėse jau nebuvo nei gyvos dvasios. Teko grįžti atgal į savo verslo kvartalą, kur aptikome viešojo maitinimo įstaigą John's Place. Pirmiausia griebėme makaronų su jūros bjaurybėmis.


Mums, aštrumo mėgėjams, Borneo gyventojų maistas pasirodė visiškai neaštrus, todėl ant makaronų susipylėm visą duotą aštrų padažą (mažoje lėkštelėje nuotraukoje). Tas neliko nepastebėta mus aptarnavusio į Jacky Chan'ą panašaus kino, kuris mus akies krašteliu ėmė stebėti, tikriausiai tikėdamasis nemokamo kvailų baltųjų humoro šou, bet jam teko nusivilti. Atsigerti paėmėme vietinio Tiger alaus, nes čia jo 0,33 l. skardinė tekainavo 4 ringitus, kas buvo gerokai pigiau nei parduotuvėje. Alus, tiesą sakant, pasirodė visai neblogas. Tikrai geresnis už pagal licenziją gaminamus europietiškus brendus. Makaronų man pasirodė mažoka, tai pasiėmiau dar ryžių su vištiena ir, berods, Kantono padažu. (dabar gailiuosi, kad per vėlai susivokiau fotografuoti valgomų dalykų pavadinimus, nes dažnai nelabai ką atsimenu). O ko gi nevalgyti, kai viskas kainuoja po 6 - 7 litus ir čia, kaip vėliau pasirodė, gana brangu.



Taip puikiai pavakarieniavę grįžome ilsėtis. Registratūroje paklausėme kur yra autobusų, vežančių į Bako rajoną, stotis. Darbuotojas mums paslaugiai nurodė, bet iš jo nuoširdaus nerimo mes supratome, kad šiuo atveju mums geriau ieškoti turus organizuojančios firmos, nes paskutinis autobusas iš ten išvyksta 5 val vakaro. Atėjus į kambarius ir pabandžius užmigti, paaiškėjo didžiausias viešbučio minusas - visi kambariai su durimis į kitus numerius. Pirmą naktį mes dėl to turėjome problemų, nes šalia gyveno, pagal spigius balsus sprendžiant, mažiausiai dvi ne pirmos jaunystės kinės, kurios, panašu, vartojo kokius nors tonizuojančius gėrimus ir spygavo iki išnaktų. O mes kėlėmės 6 val. ryto.
Papusryčiavę, pajudėjome link Chinatown'o, pakeliui ieškodami turizmo agentūrų. Pirmojoje dručkės kinės buvome mandagiai pasiųsti gana toli, o antrojoje - Ooo Haa Tours and Travel, besispecializuojančioje turų organizavime pavieniams turistams, mūsų laukė sėkmė, vardu David Lim. Absoliučiai pozityvus kitajozas, Azijos glam rocko šukuosena. Jis iš karto numetė 10-15 proc. nuo kainoraščio kainų, apskambino gidus ir po kelių minučių mes jau sparčiu tempu mynėme į viešbutį ruoštis grand ekspedicijai į Bako nacionalinį parką. Netrukus pats David'as mus iš ten paėmė ir mes išvykome jo nauju vietinės Proton markės automobiliu. Pakeliui aptarinėjom įvairius klausimus ir keitėmės informacija apie Malaiziją ir Lietuvą. Mūsų klausimo, kodėl viešojo maitinimo įstaigose alus kainuoja pigiau nei parduotuvėse, David'as nesuprato. Atsakė, kad jei kas nori parduoti, tai ir padaro kainas mažesnes ir nieko čia nuostabaus. Dar jis paminėjo, kad benzinas Malaizijoje kainuoja 1,9 ringito ir tai visi skundžasi, kad labai brangu. Taip besišnekučiuodami ir atvykome į Bako nacionalinio parko prieplauką (pats parkas yra pasiekiamas tik valtimis).


Prieplaukoje įspėjimai apie krokodilus, kurių racione retkarčiais atsiranda ir žmogiškas faktorius.


Mums pristatomas mūsų gidas -  malonus vietinis vaikis, kurio vardą, deja, pamiršau mažiau nei po minutės. Sėdame į valtį ir išvykstame.


Žinote kam skirtos šios konstrukcijos? Žvejybai. Smulkesnė informacija netrukus.


Vaizdai - užburiantys ir jokia fototechnika jų nesugebėtų atskleisti.



Po kokių 20 minučių atvykome į Bako nacionalinio parko būstinę, kur mus pasitiko vietiniai vyšybalos.


Už kelių žingsnių snaudė nuodinga gyvatė kufija.


O čia jau minėtų žvejybos konstrukcijų medžiaga - dygliuota palmė.


Buvo atoslūgis, todėl išlipom ne prieplaukoje, o kiek toliau upėje.


Užliejamose mangrovėse gyvena daugybė spalvotų krabukų, kurių lytį galima nustatyta pagal tai, kuri jų žnyplė - kairė ar dešinė - didesnė.


Dabar atėjo metas pasakyti dėl kokio gyvūno mes vykome į Bako - Borneo endeminių ilganosių (Probiscis) beždžionių . Gražuoliai, ar ne? Kai atvykome, šios beždžionės jau buvo papusryčiavusios ir pasitraukusios į parko gilumą, todėl gidas nusprendė mus nuvesti prie nedidelio paplūdimio. Kelias, nors ir turistams skirtas, pasirodė nelengvas.


Lipdami tai aukštyn, tai žemyn, šokinėdami per akmenis ir rastus retkarčiais sustodavome pasigėrėti įvairiais džiunglių floros ir faunos egzemplioriais: vabzdžiaėdžiais augalais,


įspūdingo dydžio gerai organizuotomis termitų kolonijomis,


geluonies neturinčių bičių lizdais (gidas sakė, kad jų medus neskanus, gal dėl to ir neturi geluonies, kad niekas į medų nesikėsina :).


Pasiekus paplūdimį jame mūsų laukė pirmoji iš trijų parke gyvenančių beždžionių rūšių - sidabriniai langūrai.


Jie kaip tik baiginėjo pusryčiauti, todėl po kelių akimirkų dingo tankmėje. Mums beliko grožėtis vaizdais ir įvykdyti dar vieną privalomą punktą - išsimaudyti drumzliname Pietų Kinijos jūros vandenyje.



Pailsėję tuo pačiu keliu grįžome atgal. Gidas vis skambindavo kolegoms, tačiau jokių žinių apie ilganoses nebuvo. Pradėjo kankinti nuojauta, kad galime jų ir neišvysti.
Pasiekus būstinę, pietų metas jau ėjo į pabaigą, tad skubėjome pasistiprinti. Tuo metu (tikrai labai laiku) prasidėjo liūtis, tad mes, mūsų laimei, nei kiek nesušlapome. Skirtingai nei vienas iš gidų, kuris tuo metu stebėjo ilganosių pamėgtą vietą. Ir, tik pasibaigus lietui, suskambo mūsų gido telefonas - jos pasirodė. Kelios minutės ir mes jau vietoje, kur galime stebėti kasdieninį šeimyninį beždžionių - olandų (taip jas pavadino dajakai, norėdami pašiepti europiečius kolonizatorius) gyvenimą.


Gaila, kad patino, kurio šnobelis yra gerokai ilgesnis nei patelės, užfiksuoti nepavyko.
Grįžtant dar sutikome trečią parko beždžionių rūšį - bandites ilgauodeges makakas.


Vizito Bako nacionaliniame parke pabaigai buvo paliktas pasiplaukiojimas aplink jo simbolį - įdomios formos uolą. Tuo metu jau buvo prasidėjęs potvynis ir mangrovės buvo apsemtos.


O štai ir pati uola.


Jau vakarėjo ...


todėl padėkojome mūsų komandai - gidui ir valtininkui ...


ir grįžome į prieplauką, kur mūsų jau laukė David'as, kuris mus parvežė į miestą ir rekomendavo visai šalia viešbučio esantį jūros gėrybių foodcourt'ą Top Spot. Tą vakarą į jį dar nėjome, o pasidarėme šventę skrandžiui (ir kišenei) vietinėje kinų užeigoje, kur žmona tradiciškai ragavo makaronus su jūros bjaurybėmis (ji kelionės metu beveik vien tai ir valgydavo), kurios šį kartą dar buvo su specialiai išvirtais ir rudais tapusiais kiaušiniais.


Buvo paimtas ir desertas - persikai su baltais grybais.


Ir neveltui, nes laukė dar viena intensyvi diena, tad reikėjo nemažai vitaminų ir mikroelementų :)

III dalies pabaiga.