2012 m. liepos 2 d., pirmadienis

Malaizija - Singapūras I. Kelionė į priekį ir pirmieji įspūdžiai

Kurioje valstybėje dažniausiai lietuviai žengia pirmus žingsnius Azijos kontinente? Absoliuti dauguma tikriausiai tai padaro kokiame nors Turkijos ar Egiptui priklausančio Sinajaus pusiasalio kurorte. Kai kurie vyresnės kartos atstovai gal sovietmečiu yra į kokią Vidurinės Azijos respubliką nuvykę ar po Sibiro taigą pasimalę, neretai - ir ne savo noru. O aš pirmuosius žingsnius Azijoje žengiau toliausiai nuo Lietuvos nutolusioje jos kontinentinėje teritorijoje esančioje valstybėje - Malaizijoje. 
Bet apie viską nuo pradžių. Į Malaiziją norėjau nukeliauti jau seniai. Net pats negaliu pasakyti kuo ji mane traukė. Po sėkmingų savarankiškų kelionių Europoje vis įkyriau lindo mintis, kad reikia kažką susiorganizuoti kur toliau. Galiausiai prieš 2011 m. Kalėdas aptikau Lufthansa akciją, siūlančią suskraidyti į Frankfurtą ir atgal už mažiau nei 100 eurų. Tolesnės bilietų paieškos mane atvedė į Etihad Airways bendrovės tinklalapį, kur radau man tinkantį pasiūlymą skristi iš Frankfurto per Abu Dhabį į Kualą Lumpūrą. Su antrąja puse apsisprendėme greitai ir kitą dieną nustebinome dar ne apie atostogas, o apie kalėdines dovanas galvojančius kolegas pareiškimais, kad mes jau rezervuojame birželio mėnesį grandiozinei kelionei. Tiesa, bilietų nusipirkti tiesiogiai iš skrydžių bendrovės nepavyko, nes mūsų bananų (o gal cukrinių runkelių) respublikoje išduotos kredito kortelės arabams pasitikėjimo nekelia ir jie pareikalavo atsiųsti visą krūva papildomų dokumentų, tačiau pasirodė, kad rezervacinėse sistemose kaina yra daugmaž tokia pati ir problema buvo neskausmingai išspręsta. 
Bilietų pirkimas buvo tik pradžia. Reikėjo suplanuoti kelionės maršrutą, kas pasirodė nelengva, nes Malaizijoje yra daug įdomių vietų ir jas aplankyti per dvi savaites yra neįmanoma. Galiausiai nuspręsta pirmas dvi paras praleisti Kuala Lumpūre, vėliau skristi į Borneo saloje esantį Kučingo miestą, tada vykti į Singapūro miestą-valstybę, galiausiai grįžti į Kuala Lumpūrą iš kurio autobusu aplankyti istorinį Melakos miestą. Po naujų metų visi vidiniai skrydžiai buvo supirkti, viešbučiai rezervuoti, beliko tik laukti ir tikėtis, kad neišsiverž koks ugnikalnis, neprasidės karas su Iranu, o svarbiausia - Lufthansa lėktuvas nevėluos, nes skrydžiai nebuvo jungtiniai.
Ir štai atėjo diena (tiksliau paryčiai) X. Skrydis buvo numatytas 6 val. ryto, todėl daug miego nebuvo. Nepaisant anksčiau minėto nerimo, Lufthansa, kaip dažniausiai būna, nepasišiukšlino ir Frankfurte leidomės laiku. Griebiame bagažą ir, sėdę į autobusą, pajudame į antrą terminalą, kur jau matėme nusileidusį Etihad lėktuvą. Į skrydį iki Abu Dhabio buvome užsiregistravę internetu, o užsiregistruoti iki Kuala Lumpūro jau neturėjome laiko, tačiau tai padarė labai paslaugi Etihad darbuotoja ir, kaip paskui paaiškėjo, mums suorganizavo labai geras vietas. Pasaulis ne be gerų žmonių :) Nustebino, kad buvo pasvertas mūsų rankinis bagažas, bet čia tikriausiai ne aviakompanijos politika, o preciziškų vokiečių improvizacijos, nes grįžtant atgal Kuala Lumpūre to nereikėjo daryti. Kažkaip nuo pat pradžių mes Frankfurto apsaugai pasirodėme įtartini. Einant per saugumo patikrą mūsų laptopas užkliuvo vietiniam Mezutui. Osmanų palikuonis angliškai temokėjo du žodžius  - "random check", tačiau tai jam nesukliudė viso patikrinimo metu "promoutinti" istorinės tėvynės grožio.
Galiausiai, likus 2 valandoms iki skrydžio, galėjome ramiai atsipūsti, nesveikai papusryčiauti Burger Kinge ir išgerti frapės Starbuckse. Taip nepastebimai atėjo laikas laipintis į Etihad Airways Airbusą A330, kuris iš karto nemaloniai nustebino mažoka erdve mano netrumpoms kojoms. Monitoriuose atsiranda trumpa arabiška maldelė, reiškianti, kad net ir mus - netikėlius - Alachas kurį laiką pasaugos, todėl galime mėgautis skrydžiu, kuris per daug neprailgo. Maistas buvo puikus, o jį dar paskanino alutis ir vynelis (visam uolių musulmonų pavydui). Tiesa, šalia bazavosi nemaža gauja į Indoneziją skrendančių italų pensininkų, tad nuo jų pastovaus gagenimo teko gelbėtis užsidedant ausines ir tyrinėjant lėktuvo garso bei vaizdo archyvus, kurie pasirodė visai nemaži ir muzikos diapazonas buvo pakankamai platus - nuo Korano giedojimo iki klasikinio roko. Pastarasis (Thin Lizzy) ir tapo skrydžio favoritu.
Abu Dhabio oro uostas mus pasitiko arabišku bardakėliu ir ... šalčiu. Su kondicienieriais ten gerokai persistengta ir aš neapsakomai džiaugiausi į rankinį bagažą įsimestu džemperiuku. Monitoriuose gali pamatyti informaciją tik apie artimiausius skrydžius, nes yra įtraukiami visi code share'ai ir neretai vienas skrydis užima visą monitorių, tad tenka ieškoti informacijos centro. Išsiaiškinus vartų numerį prasidėjo 7 valandų beprasmio slampinėjimo epopėja. Nuotaiką gerino tik tai, kad prieš tai buvusio skrydžio metu buvome tiek prisivalgę, kad apie maistą visą tą laiko nesinorėjo net galvoti, o jo kainos tame oro uoste buvo astronominės. Galiausiai su šiokiu tokiu pavėlavimu buvo pradėtas keleivių įlaipinimas skrydžiui į Kualą Lumpūrą. Šį kartą mano kojoms labiau pasisekė, nes lėktuvas buvo Boeing 777. O dar geroji vokietė mums užfundijo vietas eilėje, kur buvo po 2 išdėstytų sėdynių (daugumoje eilių - 3 sėdynių grupės po 3 sėdynes). Tiesa, jau lipant lėktuvo interjeras man pasirodė kitoks. Dar vienas neįprastas dalykas - dauguma personalo buvo toli gražu ne idealių kūno formų, kas daugumoje avialinijų yra tikrai neįprasta. Ir tik įsijungus monitorių paaiškėjo maloni staigmena - skrydį vykdys bendrovė Virgin Australia.


Su kokiu nors Virginu jau seniai svajojau pakeliauti ir skrydis tikrai nenuvylė. Viskas padaryta labai linksmai ir žaismingai: nuo saugos instrukcijas pristatančio animacinio filmuko iki lėktuvo socialinio tinklo, leidžiančio užmegzti pažintis skirtinguose lėktuvo galuose sėdintiems keleiviams. Ir miegojosi šiame lėktuve visai neblogai - pavyko nusnausti kokias 3-4 valandas, kas man yra visai neblogas pasiekimas. Pabudęs ir suvalgęs sočius pusryčius su nekantrumu sekiau žemėlapį. Praskridę Bengalijos įlanką ir Sumatros salą pagaliau pradėjome leistis. Išlindus pro dangų dengiančius debesis, pasimatė tropinė žaluma. Pagaliau pilotai palinki geros dienos ir mes paliekame šią puikią skraidyklę. Traukinuku iš tarptautinio terminalo pasiekiame pagrindinį pastatą, kur paliekame pirštų antspaudus, gauname antspaudėlius į pasus, susirenkame bagažą ir įsigyjame greitojo traukinio KLIA Express bilietus. Ši transporto priemonė nors ir nėra pigiausias (bilietas kainuoja 35 ringitus (1 ringitas kelionės metu kainavo apie 85 lietuviškus centus), tačiau neabejotinai greičiausias būdas pasiekti centrinę stotį.


Išėję iš stoties pagaliau pajuntame tropikų karštį. Kiek paklaidžioję randame savo viešbutį - Hotel Sentral. Užsiregistruojame, o registracijos lape atsiranda užrašas, kad esame Danijos piliečiai (per visą kelionės laiką tikroji mūsų pilietybė registracijos anketose taip ir nebuvo įrašyta). Gauname kambarį 8 aukšte.


Su puikia Malaizijos sostinės panorama.


Šalia - Monorailo stotelė, kas yra geriausias susisiekimas su miesto centru.


Apatiniame kairiajame kampe matosi pagrindinis viešbučio minusas - nedidelė mečetė, tad porą rytų mus pažadindavo per matiugalnykus giedantis muedzinas, tačiau po kelių ankstesnių vizitų Šiaurės Afrikoje tai nebuvo didelė problema.
Po dušo išbandėme Monorailą. Skaičiau kai kurių lietuvaičių skeptiškus atsiliepimus apie šią Kuala Lumpūro viešojo transporto priemonę: labai vibruoja ir pan. Asmeniškai aš jokios didesnės vibracijos nejaučiau. Žinoma, vieną Monorailo minusą pastebėjau - dažniausiai jis būna pergrūstas ir tenka važiuoti kaip silkei statinėje. O kur mes važiavome? Na tai aišku prie Petronas bokštų.


Kadangi jau vakarėjo, o mes buvome išbadėję, tai apsilankėme Berjaya prekybos centro foof courte. Ir mus suviliojo viename iš jo kromelių nerealiai kiniškus makaronus rankomis darantis vyrukas. Pas jį ir pavalgėme. Per tą alkį visą šį stebūklą pamiršau įamžinti, bet procesas tikrai puikiai žiūrisi. Užfiksavau tik desertą - šviežią kokosą.
Pasistiprinę pasukome link laikinųjų namų - nuovargis po kelionės darė savo.

1 dalies pabaiga.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą