Viduje švaru ir patogu.
Komuteriuose yra vienas musulmoniškoms šalims būdingas požymis - laukimo vietos ir atskiri vagonai, skirti vien moterims.Kitose viešojo transporto priemonėse tokio dalyko nepastebėjau.
Ir štai mes vietoje.
Pirmiausia užsukame į indų šventyklėlę, skirtą kažkokiam beždžiondieviui.
Užsukam į tamsią olą, kuri pilna induistų skulptūrų (daugumos jų neįmanoma įžiūrėti ir kaip jos atrodo mes pamatėme tik iš savo su blico pagalba padarytų nuotraukų, kaip ir šitą didžiulį dėdę).
Tada ateina laikas susipažinti su pirmaisiais vietinės "bratvos" atstovais.
Ir tada pamatėme šitai. Įspūdžio jokiomis nuotraukomis neperteiksi.
Pradėjome pūškuoti laiptais į viršų. Labai sunku nebuvo, nes juk pati atostogų pradžia. Kūnai išsiilgę fizinio aktyvumo. Užlipę buvome apdovanoti tokiu vaizdu.
Nėrėme į vidų, kur atsivėrė nemažos erdvės. Kiekviename kampe - po induistų šventyklėlę, o žaliomis sienomis bėginėja tuntai ilgauodegių makakų (čia rūšis tokia).
Užsibūti ilgai neturėjome laiko, tad sėdę į komuterį pajudėjome atgal į miesto centrą. Išlipome senojoje stotyje.
Mūsų taikinys - ežerų parkų zona: paukščių, drugelių, elnių, orchidėjų ir gyvas galas kitokių parkų. Kai kurie iš jų mokami, kai kurie - ne. Kad visus apeiti, visos dienos tikriausiai neužtektų.
Lietuvoje kelio ženklai įspėja saugotis briedžių, o Malaizijoje ...
Pirmas mūsų kelyje - orchidėjų parkas.
Augalų rūšių kiekis negali nežavėti. Ypač linksma stebėti Lietuvoje populiarius vazoninius augalėlius čia laisvai lauke vešinčius.
Bandymas apsilankyti taip pat nemokamame elnių parke baigėsi nesėkme, nes jis buvo uždarytas siestai. Tačiau kitas parkas nerealiai sužavėjo, nepaisant nemažos (20 ringitų) kainos už įėjimą. Jis skirtas drugeliams. Tokio dydžio gyvų drugelių dar nebuvau matęs. Ir jie ten visur. Nuotraukose ranka į kadrą pateko specialiai, kad matytųsi jų dydis.
Yra ten ir ne tokių gražių, bet vis tiek įspūdingų gyvių.
Manote čia augalo lapas? Labai klystate.
Žmogaveidis vabalas
Ir desertui ...
Po susipažinimo su labai specifine džiunglių fauna, pajudėjome link vieno iš Kuala Lumpūro simbolių - nepriklausomybės paminklo. Šalia jo įkurtas skulptūrų parkas.
O štai ir pats paminklas.
Pagaliau atėjo laikas pailsėti nuo tropinės kaitros ir apsilankyti ten, kur maloniai vėsu - nacionaliniame muziejuje, kur radome nemažai įdomių eksponatų. Kaip šis senovinis karstas.
Iš rago padarytas lameliaras (šarvai tokie).
O vat tokiomis smulkiomis dovanėlėmis keisdavosi vietiniai karaliukai - medelis padarytas iš gryno aukso.
Antro pasaulinio karo ekspozicijoje aptikau labai įdomų daiktą - rankinę sireną.
Didesni eksponatai yra lauke.
Taip besižvalgant atėjo vakaras ir skrandžiai ėmė siųsti aiškius ženklus, kad reiktų papildyti energijos atsargas, juoba, kad pietų tebuvome suvalgę po porą iš Lietuvos atsivežtų energetinių batonėlių. Daug negalvoję vėl patraukėme į Berjaya, kur pasimėgavome puikiais woke keptais makaronais.
Pavakarieniavę grįžome ilsėtis, nes kitą rytą laukė kelionė į Borneo. Lėktuvas turėjo kilti tik 14 val, tad dar turėjome laiko aplankyti kai kuriuos nelankytus Kuala Lumpūro objektus. Visų pirma nuvykome į Merdeka (Nepriklausomybės) aikštę, kur plaikstosi didžiulė Malaizijos vėliava (vėliavos stulpas kažkada buvo didžiausias pasaulyje).
Dar suspėjome užsukti į gražiam pastate esantį tekstilės muziejų. Įėjimas nemokamas, tik reikia pasirašyti į apsauginio knygą.
Muziejus tikrai vertas dėmesio. Jame galima susipažinti su visomis šiuose kraštuose paplitusiomis audimo ir dažymo technikomis, įvairių regionų ir laikotarpių kostiumais ir papuošalais (auksiniais, kokiais gi dar).
Na bet laikas ėmė spausti, tad išsičekinom iš viešbučio ir nupūškavom link stoties. Mūsų laukė paslaptingoji Borneo sala.
II dalies pabaiga
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą