Autobusas į Phnom Penį važiavo ilgai. Stodavom kiekvienam miestelyje, buvo vienas dvidešimties minučių sustojimas užkandžiams ir gamtos šauksmui numaldyti, o pabaigai strigome Phnom Penio kamštyje. Galiausiai autobusas sustojo duobėtame kažkokių automechanikos dirbtuvių kieme. Paaiškėjo, kad tai galutinė jo stotelė. Turiu pripažinti, kad tai mažiausiai į autobusų stotį panaši vieta, į kurią kada nors yra tekę atvykti autobusu. Kaip visada prie išlipančių pripuolė tuku-tukeriai, nešini lankytinų objektų planais, tikėdamiesi pasigauti vieną kitą naivuolį. Aš nusprendžiau iki viešbučio pasivaikščioti pėstute, naudodamasis puikiu offline žemėlapių app'su maps.me, kuris, beje, labai pagelbėjo šioje kelionėje.
Jau iš pirmo žvilgsnio pamačiau, kad Phnom Penis gerokai skiriasi nuo kitų aplankytų Pietryčių Azijos sostinių, kurios jau atrodo kaip modernūs miestai, o štai Kambodžos sostinėje laikas sustojo. Pradedant tuo, kad joje nėra jokio viešojo transporto be taksi, tuk-tuk,ų ir motorolerių, baigiant didžiuliu kiekiu šiukšlių. Galiu pasakyti, kad Phnom Penis buvo vienintelis miestas mano kelionių karjeroje, kur nesiryžau valgyti gatvėje. Kažkaip dingdavo noras, pamačius šalia ruošiamo maisto kalnus šiukšlių, kuriose knisosi benamiai šunys ir katės, tai tekdavo valgyti turistinėse vietose už turistinius 5-6 dolerius.
Į viešbutį ėjau štai tokiomis gatvėmis.
Po kokios valandos pasiekiau Dodo Guesthouse'ą, viešnagės Phnom Penyje metu tapo mano laikinais namais. Atvykęs supratau, kad eilinį kartą nukentėjau dėl savo gerumo. Pamatęs, kad kaina paties gueshouse'o puslapyje nesiskiria nuo pigiausio rezervacinių sistemų pasiūlymo, nusprendžiau užsisakyti tiesiogiai, be tarpininkų. Gavau patvirtinimo laišką, kad viskas OK, tačiau atvykus į vietą paaiškėjo, kad jokios rezervacijos jie neturi. Tačiau kambarį gauti pavyko. Visai neblogą, kaip už 20 dolerių.
Kiek pailsėjęs nusprendžiau apsilankyti vakarietiškame Aeon mall'e, tikėdamasis švariai ir nebrangiai pavalgyti, ką buvo galima padaryti daugumoje kitų lankytų Azijos valstybių. Tačiau čia buvo kitaip ir makaronų porcija kainavo tuos pačius 5 dolerius. Damn it! Nuotaiką dar labiau sugadino prie prekybcentrio besisukiojantys tuk-tukeriai, turintys kosmonautinį kainyną ir neinantys į jokias derybas. Tada nusprendžiau vėl pareiti pėsčiomis, nes buvo jau pavakarys ir jokie planuoti objektai nedirbo.
Pakeliui galima nusipirkti benzino "Pepsi" buteliuose, greipfrutų ir kažkokių valgomų kaktusų. Gailiuosi, kad pastarųjų neparagavau.
Taip neskubėdamas prasiėjau Mekongo upės pakrante, kuri yra pagrindinis turistų traukos centras. Jau sutemus pasiekiau naktinį turgų, kur nusprendžiau įsigyti dar vieną suvenyrinę lėkštutę. Siem Reape buvau labai patenkintas nusiderėjęs nuo 8 iki 5 dolerių, o čia prekeivė už tokią pačią lėkštutę iš karto paprašė 5 dolerių, tai net ir nesiderėjau. Tada grįžau į viešbutį, pažintį su naktiniu Phnom Peniu palikęs kitam vakarui.
Ryte pirmiausia patraukiau link Kambodžos musulmonų rajono. Buvau skaitęs atsiliepimų, kad ten galima švariai ir nebrangiai pavalgyti. Musulmonai sudaro mažiau nei 2 proc. visų Kambodžos gyventojų. Jie yra savitas etnosas ir yra vadinami cham vardu. Skirtingai nei malajai ir indoneziečiai, cham žmonės yra ne sunitai, o šiitai. Tik įėjęs į jų kvartalą, gali pamatyti skirtumą nuo eilinių khmerų.
Kvartalo centre stovi didelė mečetė.
Bet aš čia atėjau ne architektūros tyrinėti, o nebrangiai pavalgyti ir tai man pavyko: tiršta žuvies sriuba su ryžiais kainavo tik 1,5 dolerio.
Pirmasis mano objektas tą dieną buvo liūdnai pagarsėjęs Tuol Sleng kalėjimas, nors tiksliau jį būtų vadinti žudynių centras. 1975 - 1979 m., kai Kambodžą valdė raudonieji khmerai čia kalėjo 17 tūkst. žmonių, iš kurių išgyveno tik aštuoni, ne aštuoni tūkstančiai, tik aštuoni žmonės. Į Tuol Sleng nuvykau su motoroleriu (su vairuotoju). Tai kainuoja kiek pigiau nei su tuk-tuku, be to nuvažiuojama kur kas greičiau, nes motoroleris be priekabos lengvai nardo po Phnom Penio kamščius. Bilietas į muziejų kainavo 3 dolerius.
Viduje fotografuoti negalima, tai per daug nepiktnaudžiavau, bet ekspozicija ir joje pateikiami faktai tikrai sukrečia. Į šią vietą pirmiausia buvo sukišti komunistinių standartų neatitinkantys žmonės, o vėliau čia pradėti gabenti nemalonėn patekę komunistai, netyčia į Kambodžos teritorinius vandenis įplaukę turistai ir net patys kalėjimo darbuotojai už kokį nors smulkų nusižengimą.
Štai tokios būdelės buvo laikomos pagerintomis kameromis, nes jose kaliniai gyvendavo po vieną. Čia būdavo apgyvendinami tie, kurie užsiėmė labai svarbiu darbu - raudonųjų khmerų vado Pol Poto skulptūrų ir portretų gamyba.
Viena iš salių skirta Pol Poto draugeliams vakaruose - Švedijos leftistams, kurie giedojo jam ditirambus, kai tuo metu daugybėje vietų visoje Kambodžoje tūkstančiai žmonių buvo kankinami ir žudomi. Šioje vietoje labai matomos sąsajos su šiais laikais, kai vakaruose pilna komunistuojančių buožgalvių, šlovinančių šiuolaikinius diktatorius. Apibendrinant, Tuol Sleng kalėjimas yra puikus objektas, norintiems pažinti komunizmo juodąją pusę.
O aš patraukiau link pozityvesnes emocijas teikiančių objektų. Pakeliui susidomėjau galimybe pasisiūdinti Kambodžos kariuomenės generolo uniformą. Užtikau visą kvartalą, kur tokios paslaugos teikiamos. Tikriausiai nemažai generolų ten esama.
O dar pakeliui tapau wikitravel aprašytų scammer'ių objektu. Su manim pasisveikino diedas ant motorolerio, paklausė iš kur atvykau. Man atsakius, kad iš Lietuvos, jis pasakė, kad jo sesuo ten gyvena. Čia man pasidarė juokinga ir aš krizendamas nuėjau, bet "užkibimo" atveju "klientas" pakviečiamas į namus ir tada galimi du scenarijai: išdūrimas žaidžiant kortomis arba apiplėšimas naudojant klofeliną ar panašią medžiagą. Taigi, galiu patvirtinti, kad tokią scam'o forma tikrai egzistuoja.
Būnant bet kokios valstybės sostinėje, privaloma aplankyti nepriklausomybės paminklą. Phnom Penyje jis tipiškai khmeriškas.
Šalia pastatytas paminklas 2012 m. mirusiam karaliui Norodomui Sianukui.
Taip ir atėjau prie Kambodžos karalių rūmų. Dirba jie pietiečiams įprastu grafiku - su ilga vidurdienio siesta. Užtaikiau kaip tik ant jos vidurio ir aplink rūmus besisukinėjantys tuk-tukeriai bandė įtikinti, kad šis objektas tą dieną jau nedirbs, o jie, kaip visada, žino daug geresnių vietų ir pasiruošę į jas nuvežti. Tačiau jiems šį kartą nepasisekė. Siestą išnaudojau eilinės "lok lak" porcijos suvalgymui ir antrą valandą jau buvau prie vartų, kur sumokėjęs septynis dolerius patekau į vidų. Rūmai tikrai gražūs, pastatyti XIX a. ir stebėtinai gerai išsilaikė per raudonųjų khmerų siautėjimo laikotarpį. Pastatų viduje fotografuoti neleido, bet ten, iš esmės, nieko per daug ypatingo nėra.
Po karališkų rūmų manęs laukė paprastų plebėjų objektas - centrinis Phnom Penio turgus. Tai ne paprasta prekyvietė, o vienas žinomiausių prancūziško Art Deco stiliaus pavyzdžių Azijoje, neseniai atrestauruotas ir, pripažinkime, atrodantis tikrai puikiai.
Po centriniu kupolu prekiauja prestižinių prekių - papuošalų, laikrodžių ir pan. prekeiviai.
O šonuose yra visa azijietiška egzotika.
Gal kam rausvų kiaušinių?
O tokias krauklytes vietiniai triauškia vietoje saulėgražų.
Čia pat vietoje gali pasisiūdinti kokį supermadingą drabužėlį.
Įsigijau ir aš ten vieną dalykėlį - padirbtą Swiss Gear kuprinę. Žinau, žinau, negerai pasielgiau, shame on me, tačiau dar Sianukvilyje nutiko nelaimė ir senoji kuprinė, pirkta dar Malaizijoje, ėmė ir suplyšo, tad jaučiausi labai nejaukiai vaikščiodamas su prairusia kuprine, o čia pasitaikė toks šansas.
Su pirkiniu grįžau į viešbutį, kiek atsipūčiau ir patraukiau į vakarinį Phnom Penį. Eidamas upės pakrante nusprendžiau įlįsti į nuošalesnę gatvę ir pataikiau į raudonųjų žibintų kvartalą. Jame yra krūvos užeigų, pavadintų "Happy Lady Pub" ir panašiai, prie kurių sėdi ryškiom sintetinėm suknelėm ir gausiu makiažu pasipuošusios mergužėlės, kviečiančios užeiti grupelėmis vaikštinėjančius turistus. Tačiau man tuo metu svarbiausias buvo vakarienės klausimas. Išlindęs iš tos nuodėmių alėjos aptikau labai įdomią įstaigą - belgišką užkandinę, valdomą drūto ūsuoto valono, prisikabinėjusio nuotraukų, kuriose jis įsiamžinęs su Europos įžymybėmis, pvz. Žeraru Depardje. Surijau milžinišką karštą sumuštinį su bulvytėmis ir gerokai apsunkęs grįžau į viešbutį. Norėjosi gerai išsimiegoti prieš rytdienos kelionę.
Ryte dar norėjau aplankyti Wat Phnom šventyklą. Į ją teko ropštis stačiais laiptais. Prie šventyklos galima įsigyti ir (tikriausiai) paleisti paukštelį.
O štai ir pati švenykla.
Viduje smilksta smilkalai ir aukojami vaisiai.
Lipdamas žemyn sutikau vietinį arijų, kovojantį už kažkelintą tai reichą.
Vizitas Kambodžoje ėjo link pabaigos. Beliko greitai užkasti, pasiimti didžiąją kuprinę ir paskutinį kartą pasiderėti su tuk-tukeriu, mušant kainą už kelionę į oro uostą iki padorių 7 dolerių. Phnom Penyje oro uostas yra tolokai nuo centro, todėl kelionė buvo netrumpa ir per ją suspėjau gerais sukaisti.. Papildomai tuk-tukeriui palikau likusius rielus, tad klientu jis neturėjo skųstis. Oro uoste sutikau lietuvių porą, bet jie, kiek supratau, keliavo ne į Tailandą. Kaip bežiūrėsi, lietuviai yra keliaujanti tauta. Jų esu sutikęs visur, kai tuo tarpu kokių latvių visai tolimose kelionėse nematau.
Lėktuvas nevėlavo, todėl beliko mintyse atsisveikinti su khmerų žeme ir ruoštis trumpai pažinčiai su tajų sostine.
V dalies pabaiga.
Jau iš pirmo žvilgsnio pamačiau, kad Phnom Penis gerokai skiriasi nuo kitų aplankytų Pietryčių Azijos sostinių, kurios jau atrodo kaip modernūs miestai, o štai Kambodžos sostinėje laikas sustojo. Pradedant tuo, kad joje nėra jokio viešojo transporto be taksi, tuk-tuk,ų ir motorolerių, baigiant didžiuliu kiekiu šiukšlių. Galiu pasakyti, kad Phnom Penis buvo vienintelis miestas mano kelionių karjeroje, kur nesiryžau valgyti gatvėje. Kažkaip dingdavo noras, pamačius šalia ruošiamo maisto kalnus šiukšlių, kuriose knisosi benamiai šunys ir katės, tai tekdavo valgyti turistinėse vietose už turistinius 5-6 dolerius.
Į viešbutį ėjau štai tokiomis gatvėmis.
Po kokios valandos pasiekiau Dodo Guesthouse'ą, viešnagės Phnom Penyje metu tapo mano laikinais namais. Atvykęs supratau, kad eilinį kartą nukentėjau dėl savo gerumo. Pamatęs, kad kaina paties gueshouse'o puslapyje nesiskiria nuo pigiausio rezervacinių sistemų pasiūlymo, nusprendžiau užsisakyti tiesiogiai, be tarpininkų. Gavau patvirtinimo laišką, kad viskas OK, tačiau atvykus į vietą paaiškėjo, kad jokios rezervacijos jie neturi. Tačiau kambarį gauti pavyko. Visai neblogą, kaip už 20 dolerių.
Kiek pailsėjęs nusprendžiau apsilankyti vakarietiškame Aeon mall'e, tikėdamasis švariai ir nebrangiai pavalgyti, ką buvo galima padaryti daugumoje kitų lankytų Azijos valstybių. Tačiau čia buvo kitaip ir makaronų porcija kainavo tuos pačius 5 dolerius. Damn it! Nuotaiką dar labiau sugadino prie prekybcentrio besisukiojantys tuk-tukeriai, turintys kosmonautinį kainyną ir neinantys į jokias derybas. Tada nusprendžiau vėl pareiti pėsčiomis, nes buvo jau pavakarys ir jokie planuoti objektai nedirbo.
Pakeliui galima nusipirkti benzino "Pepsi" buteliuose, greipfrutų ir kažkokių valgomų kaktusų. Gailiuosi, kad pastarųjų neparagavau.
Taip neskubėdamas prasiėjau Mekongo upės pakrante, kuri yra pagrindinis turistų traukos centras. Jau sutemus pasiekiau naktinį turgų, kur nusprendžiau įsigyti dar vieną suvenyrinę lėkštutę. Siem Reape buvau labai patenkintas nusiderėjęs nuo 8 iki 5 dolerių, o čia prekeivė už tokią pačią lėkštutę iš karto paprašė 5 dolerių, tai net ir nesiderėjau. Tada grįžau į viešbutį, pažintį su naktiniu Phnom Peniu palikęs kitam vakarui.
Ryte pirmiausia patraukiau link Kambodžos musulmonų rajono. Buvau skaitęs atsiliepimų, kad ten galima švariai ir nebrangiai pavalgyti. Musulmonai sudaro mažiau nei 2 proc. visų Kambodžos gyventojų. Jie yra savitas etnosas ir yra vadinami cham vardu. Skirtingai nei malajai ir indoneziečiai, cham žmonės yra ne sunitai, o šiitai. Tik įėjęs į jų kvartalą, gali pamatyti skirtumą nuo eilinių khmerų.
Kvartalo centre stovi didelė mečetė.
Bet aš čia atėjau ne architektūros tyrinėti, o nebrangiai pavalgyti ir tai man pavyko: tiršta žuvies sriuba su ryžiais kainavo tik 1,5 dolerio.
Pirmasis mano objektas tą dieną buvo liūdnai pagarsėjęs Tuol Sleng kalėjimas, nors tiksliau jį būtų vadinti žudynių centras. 1975 - 1979 m., kai Kambodžą valdė raudonieji khmerai čia kalėjo 17 tūkst. žmonių, iš kurių išgyveno tik aštuoni, ne aštuoni tūkstančiai, tik aštuoni žmonės. Į Tuol Sleng nuvykau su motoroleriu (su vairuotoju). Tai kainuoja kiek pigiau nei su tuk-tuku, be to nuvažiuojama kur kas greičiau, nes motoroleris be priekabos lengvai nardo po Phnom Penio kamščius. Bilietas į muziejų kainavo 3 dolerius.
Viduje fotografuoti negalima, tai per daug nepiktnaudžiavau, bet ekspozicija ir joje pateikiami faktai tikrai sukrečia. Į šią vietą pirmiausia buvo sukišti komunistinių standartų neatitinkantys žmonės, o vėliau čia pradėti gabenti nemalonėn patekę komunistai, netyčia į Kambodžos teritorinius vandenis įplaukę turistai ir net patys kalėjimo darbuotojai už kokį nors smulkų nusižengimą.
Štai tokios būdelės buvo laikomos pagerintomis kameromis, nes jose kaliniai gyvendavo po vieną. Čia būdavo apgyvendinami tie, kurie užsiėmė labai svarbiu darbu - raudonųjų khmerų vado Pol Poto skulptūrų ir portretų gamyba.
Viena iš salių skirta Pol Poto draugeliams vakaruose - Švedijos leftistams, kurie giedojo jam ditirambus, kai tuo metu daugybėje vietų visoje Kambodžoje tūkstančiai žmonių buvo kankinami ir žudomi. Šioje vietoje labai matomos sąsajos su šiais laikais, kai vakaruose pilna komunistuojančių buožgalvių, šlovinančių šiuolaikinius diktatorius. Apibendrinant, Tuol Sleng kalėjimas yra puikus objektas, norintiems pažinti komunizmo juodąją pusę.
O aš patraukiau link pozityvesnes emocijas teikiančių objektų. Pakeliui susidomėjau galimybe pasisiūdinti Kambodžos kariuomenės generolo uniformą. Užtikau visą kvartalą, kur tokios paslaugos teikiamos. Tikriausiai nemažai generolų ten esama.
O dar pakeliui tapau wikitravel aprašytų scammer'ių objektu. Su manim pasisveikino diedas ant motorolerio, paklausė iš kur atvykau. Man atsakius, kad iš Lietuvos, jis pasakė, kad jo sesuo ten gyvena. Čia man pasidarė juokinga ir aš krizendamas nuėjau, bet "užkibimo" atveju "klientas" pakviečiamas į namus ir tada galimi du scenarijai: išdūrimas žaidžiant kortomis arba apiplėšimas naudojant klofeliną ar panašią medžiagą. Taigi, galiu patvirtinti, kad tokią scam'o forma tikrai egzistuoja.
Būnant bet kokios valstybės sostinėje, privaloma aplankyti nepriklausomybės paminklą. Phnom Penyje jis tipiškai khmeriškas.
Šalia pastatytas paminklas 2012 m. mirusiam karaliui Norodomui Sianukui.
Taip ir atėjau prie Kambodžos karalių rūmų. Dirba jie pietiečiams įprastu grafiku - su ilga vidurdienio siesta. Užtaikiau kaip tik ant jos vidurio ir aplink rūmus besisukinėjantys tuk-tukeriai bandė įtikinti, kad šis objektas tą dieną jau nedirbs, o jie, kaip visada, žino daug geresnių vietų ir pasiruošę į jas nuvežti. Tačiau jiems šį kartą nepasisekė. Siestą išnaudojau eilinės "lok lak" porcijos suvalgymui ir antrą valandą jau buvau prie vartų, kur sumokėjęs septynis dolerius patekau į vidų. Rūmai tikrai gražūs, pastatyti XIX a. ir stebėtinai gerai išsilaikė per raudonųjų khmerų siautėjimo laikotarpį. Pastatų viduje fotografuoti neleido, bet ten, iš esmės, nieko per daug ypatingo nėra.
Po karališkų rūmų manęs laukė paprastų plebėjų objektas - centrinis Phnom Penio turgus. Tai ne paprasta prekyvietė, o vienas žinomiausių prancūziško Art Deco stiliaus pavyzdžių Azijoje, neseniai atrestauruotas ir, pripažinkime, atrodantis tikrai puikiai.
Po centriniu kupolu prekiauja prestižinių prekių - papuošalų, laikrodžių ir pan. prekeiviai.
O šonuose yra visa azijietiška egzotika.
Gal kam rausvų kiaušinių?
O tokias krauklytes vietiniai triauškia vietoje saulėgražų.
Čia pat vietoje gali pasisiūdinti kokį supermadingą drabužėlį.
Įsigijau ir aš ten vieną dalykėlį - padirbtą Swiss Gear kuprinę. Žinau, žinau, negerai pasielgiau, shame on me, tačiau dar Sianukvilyje nutiko nelaimė ir senoji kuprinė, pirkta dar Malaizijoje, ėmė ir suplyšo, tad jaučiausi labai nejaukiai vaikščiodamas su prairusia kuprine, o čia pasitaikė toks šansas.
Su pirkiniu grįžau į viešbutį, kiek atsipūčiau ir patraukiau į vakarinį Phnom Penį. Eidamas upės pakrante nusprendžiau įlįsti į nuošalesnę gatvę ir pataikiau į raudonųjų žibintų kvartalą. Jame yra krūvos užeigų, pavadintų "Happy Lady Pub" ir panašiai, prie kurių sėdi ryškiom sintetinėm suknelėm ir gausiu makiažu pasipuošusios mergužėlės, kviečiančios užeiti grupelėmis vaikštinėjančius turistus. Tačiau man tuo metu svarbiausias buvo vakarienės klausimas. Išlindęs iš tos nuodėmių alėjos aptikau labai įdomią įstaigą - belgišką užkandinę, valdomą drūto ūsuoto valono, prisikabinėjusio nuotraukų, kuriose jis įsiamžinęs su Europos įžymybėmis, pvz. Žeraru Depardje. Surijau milžinišką karštą sumuštinį su bulvytėmis ir gerokai apsunkęs grįžau į viešbutį. Norėjosi gerai išsimiegoti prieš rytdienos kelionę.
Ryte dar norėjau aplankyti Wat Phnom šventyklą. Į ją teko ropštis stačiais laiptais. Prie šventyklos galima įsigyti ir (tikriausiai) paleisti paukštelį.
O štai ir pati švenykla.
Viduje smilksta smilkalai ir aukojami vaisiai.
Lipdamas žemyn sutikau vietinį arijų, kovojantį už kažkelintą tai reichą.
Vizitas Kambodžoje ėjo link pabaigos. Beliko greitai užkasti, pasiimti didžiąją kuprinę ir paskutinį kartą pasiderėti su tuk-tukeriu, mušant kainą už kelionę į oro uostą iki padorių 7 dolerių. Phnom Penyje oro uostas yra tolokai nuo centro, todėl kelionė buvo netrumpa ir per ją suspėjau gerais sukaisti.. Papildomai tuk-tukeriui palikau likusius rielus, tad klientu jis neturėjo skųstis. Oro uoste sutikau lietuvių porą, bet jie, kiek supratau, keliavo ne į Tailandą. Kaip bežiūrėsi, lietuviai yra keliaujanti tauta. Jų esu sutikęs visur, kai tuo tarpu kokių latvių visai tolimose kelionėse nematau.
Lėktuvas nevėlavo, todėl beliko mintyse atsisveikinti su khmerų žeme ir ruoštis trumpai pažinčiai su tajų sostine.
V dalies pabaiga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą