2015 m. rugsėjo 20 d., sekmadienis

Vienišas barang Kambodžoje IV. Brangiausių pasaulyje pipirų žemėje

Kelionė buvo ilgoka. Teko pakeisti mikriuką Kampoto mieste ir laukti kol į Kepą važiuojanti transporto priemonė užsipildys. Tai užtruko daugiau kaip valandą, kurią išnaudojau išgerdamas cukranendrių sulčių už puikią pusės dolerio kainą. Buvo linksma žiūrėti kaip dirba mažytė mergina, organizuodama persėdimus. Kam į Phnom Penį, kam į Kepą, o kam ir į Vietnamą. Galiausiai pajudėjome ir po valandos buvome Kepo miestelio centre, kur mus, kaip jau įprasta, apsupo tuktukeriai. Kainos taip pat tradiciškai pradžioje kosmonautiškos. Khmerų "guselovas", išgirdęs svečių namų pavadinimą, nė nemirktelėjęs tėškė - keturi doleriai. Sakau, duosiu du. Tas sako, trys, nes gana toli (aha, papasakok bobutei). Tai, sakau, su tuo mes ir atsisveikinam. Užsidedu kuprinę ir ruošiuosi eiti. Tada kaina mistiškai nukrinta iki dviejų dolerių ir kuprinę tenka nusiimti. Kelio buvo gal kokie 2-3 kilometrai, todėl netrukus jau buvau prie svečių namų "Khmer Hands" vartų, kur mane pasitiko jų savininkas amerikietis Krisas (formaliai savininke yra jo žmona khmerė, tačiau realiai viską valdo jis). Nerealiai pozityvus ir šiltas žmogus, kurio dėka šis kelionės etapas paliko daug pozityvių emocijų. O štai ir mano prabangus numeris už dvidešimt dolerių.




Puikus, ar ne? Kai tik jį aptikau bookinge iš karto supratau, kad Kepe apsistoti noriu būtent čia. Ir tikrai neprašoviau. Miegojosi tokioje trobelėje tikrai labai gerai. Kondicionieriaus joje nereikia, nes puikiai vėdinasi per plyšelius. Tiesa, apsilankė ten keletas svečių, bet apie tai vėliau.
Tą vakarą nesinorėjo niekur eiti, tai pavakarieniavau vietoje, visiškai ne azijietiškomis kainomis. Užsisakiau "Secret Soup" už penkis dolerius, kuri pasirodė visiškai ne "secret", o paprasčiausia kokosų pieno sriuba, kokią mėgstame pasigaminti namuose, tik, deja, neaštri. Per vakarienę išsiklausinėjau Kriso apie apylinkes, pasakiau pageidavimus ir gavau pažadą po poros dienų gauti tuk-tuką apylinkių apžiūrai už 18 dolerių. Likusį vakarą skaičiau Lietuvos naujienas ir susirašinėjau su giminėmis, nes, nors trobelė atrodo paprasta, tačiau Wi-Fi joje buvo geriausias kelionėje.
Kadangi buvau pilnas jėgų po kelių dienų (beveik) pasyvaus poilsio Koh Rong Samloem, tai pirmą dieną nusprendžiau skirti žygiui į nediduką Kepo nacionalinį parką, kurį prižiūri europiečių valdoma kavinė Led Zep Cafe. Jei eisite šalia kavinės, tai jūsų paprašys susimokėti dolerį, jei per kur nors kitur - tai įeisite nemokamai. Aš dolerį sąžiningai susimokėjau veikėjui, kuris savo būdelėje laiko grandine prirakintą gaidį, tikriausiai vietoje žadintuvo.


Kylant į viršų matėsi štai tokie vaizdeliai.


Vaikščiodamas gali sudalyvauti protmūšyje. Ant medžių yra lentelės su klausimais, o vėliau - ir su atsakymais.


Kiek palipęs iš pagrindinio kelio nėriau į siaurą džiunglių takelį, kur neužilgo atsivėrė tokie vaizdai.


Budos altorėlis storame medyje.


Išlindau prie nebaigtos užtvankos, tikriausiai raudonųjų khmerų palikimo (Pol Potas labai mėgo statyti užtvankas).


Kažkokio grandiozinio projekto būta.


Dar pasivaikščiojau po kokosų plantaciją.


Sutikau vietinių gyventojų.


Kažkas išdraskė laukinių bičių koloniją.


Iš aukštai matosi Triušių sala (ne, triušiai ten negyvena, tiesiog kai kam jos forma primena triušį).


Bendrai paėmus, per ta dieną sukoriau daugiau kaip 30 km., daugiausiai per kalnus, todėl kojų raumenys rodė, kad krūvio tai dienai gavo pakankamai, tad pasukau link išėjimo, kuris nuvedė į Kepo centrą. Žinote, kam šios pavėsinės skirtos? Turtingų khmerų poilsiui prie jūros. Savaitgaliais suvažiuoja į Kepą turtingi khmerai su Lexus ir kitais prabangiais automobiliais, išsinuomoja tokią pavėsinę su hamakais, prisiveža ar užsisako maisto ir "čilina".


Neturtingi khmerai pavėsinių nenuomoja, o iškylauja tiesiog ant šaligatvio. 


Kepe jau yra pastatytas paminklas Kauno merui.


Beje, apie švarą. Kepas yra švariausias matytas Kambodžos miestas. Šiukšlių konteinerių jame ant kiekvieno kampo, kai tuo tarpu sostinėje Phnom Penyje nemačiau nė vieno. Žinoma, šiukšlių gatvėje vis tiek nepavyksta išvengti dėl specifinių rūšiuotojų gausos.


Dar Kepas žymus apleistomis prancūzų kolonizatorių vilomis.




Čia tikriausiai gyvena Adamsų šeimynėlė.

Galiausiai priėjau Kepo kulinarinę šventovę - Krabų turgų (Crab Market).


Jame galima rinkti gausybę užkandžių ant pagaliuko.


Aš pasirinkau kalmariuką, kuris prie mano akių buvo pagrilintas.


Jį pasidalinau su nauju draugu.


Turguje yra nemažai restoranų už padorią kainą siūlančių jūros gėrybių. Į vieną jų užsukau ir aš. Užsisakiau krabą Kampoto pipirų padaže. Buvo nerealiai skanu, tačiau šalia Kepo gyvenanti krabų rūšis turi vieną blogą savybę - jų žnyplės mažos ir jose nėra mėsos, o tai asmeniškai man yra skaniausia krabo dalis.


Belaukdamas vakarienės, užfiksavau saulėlydį.


Čia puiki proga susipažinti su Kampoto pipirais. Prancūzai nebūtų prancūzai, jei nesugalvotų kuo išsiskirti. Ir ne tik pačioje Prancūzijoje, bet ir jos (buvusiose) kolonijose. Visi žinome, kad yra konjakas ir yra brendis, šampanas ir šiaip putojantis vynas, tačiau man buvo naujiena, kad yra Kampoto pipirai ir visi kiti pipirai. Kampoto pipirais gali būti vadinami tik tie pipirai, kurie yra užauginti Kambodžos Kampoto ir Kepo provincijose (ilgą laiką tai buvo viena provincija, tik XX a. pabaigoje ji buvo padalinta). Laikoma, kad šių provincijų dirvožemis labiausiai tinka pipirų auginimui ir dėl to jie išsiskiria aromatingumu. Kampoto pipirus naudoja geriausi pasaulio restoranai ir šefai. Kainuoja šie pipirai iki 300 eurų už kilogramą (tiek kainuoja Europoje), tad, savaime aišku, yra gausiai "padirbinėjami", bandant įkišti kitose Kambodžos provincijose ar gretimame Vietname užaugintus pipirus. Dėl šių priežasčių, patikimiausias būdas įsigyti tikrų Kampoto pipirų yra jų pirkimas tiesiai iš augintojų. Būtent pipirų ūkio lankymas buvo vienas iš mano kitos dienos objektų.
Ryte surijau kalną amerikietiškų blynų, sėdau į tuk-tuką ir leidausi į kelią. Tuk-tukeris pasirodė gana nuobodokas. Minėjo, kad yra mokytojas pagal išsilavinimą, o šiaip nemažai laiko praleido sukdamas reikalus telefonu. Bet nebuvo ir labai blogai.
Pirmas objektas - druskos laukai, kur iš jūros vandens daroma druska. Štai kaip jie atrodo.


Kai druskos prisikristalizuoja pakankamai, ji supilama į krūvas.


Tada štai tokiais naščiais sunešama į sandėlį.



Mano amžinai reikalus tvarkantis tuk-tukeris ir nauja draugė.


Su druska labai dera pipirai, tai pasukome link pipirų fermos. Pakeliui pravažiavome pro tokį keistą pastatą. Žinote kas tai? Pasirodo taip atrodo kregždžių auginimo vieta. Tos rūšies, kur iš seilių lipdo makaronų formos lizdelius, kuriuos labai mėgsta kinai ir už juos moka nemažus pinigus.


Netrukus atvykome į fermą, kur jos savininkas ispanas kaip tik rengėsi daryti pristatymą. Sužinojome, kaip turi atrodyti geros kokybės pipiras (jis turi būti kietas ir pilnaviduris), kaip jie auga, kokios jų rūšys ir pan. Tada apžiūrėjome pačią plantaciją. Ar žinojote, kad pipirų auginime, kaip ir alaus gamyboje, yra pagreitintos technologijos ir įprasta produkcija. Pagreitinta technologija, kai naudojant tam tikrus fintus per metus nuimami du pipirų derliai, tačiau blogesnės kokybės, o natūraliai pipirai dera tik kartą per metus.


Tik užsimezgęs pipiriukas.


Jau mezgasi pipirai.


Šviežas derlius jau džiūsta.


Auga ten ne tik pipirai, bet ir kitų rūšių egzotika.


Jaučiasi, kad fermoje šeimininkauja europiečiai. Čia pirmą ir paskutinį kartą Kambodžoje mačiau saulės jėgainę (tikrai keista, kad khmerai, turėdami tiek saulės, to visiškai neišnaudoja) ir tokį treniruoklį, kur degini kalorijas ir krauni generatorių.


Žinoma, įsigijau ir garsiųjų Kampoto pipirų. Nepigiai jie kainavo, bet dabar net iškepta paprasta kiaušinienė tampa elitine. Tačiau, rimtai kalbant, jie tikrai aromatingesni už Lietuvoje pardavinėjamą pigieną.
O mes patraukėme toliau, nes laukė dar vienas objektas - Kampong Trach olos. Labiausiai mane domino požeminis ežerėlis, kuriame galima išsimaudyti, tačiau paaiškėjo, kad sausojo sezono pabaigoje jame vandens nebūna. Atvykus mus apspito vietiniai vaikai, siūlantys gidų paslaugas už nedidelį mokestį. Pasirinkau kokių 8 metų mergaitę su netikėtai geromis anglų kalbos žiniomis ir jos 5-6 metų brolį. Įėjimą į olas saugo kobros.



Pačios olos nėra labai įspūdingos, bet lengvam pasivaikščiojimui tinka.




Įsimintiniausias objektas buvo šis atsikišimas. Jis yra tuščiaviduris ir daužant jį kumščiu skamba kaip būgnas.


Dar mergaitė gidė siūlė palaipioti uolomis, tačiau aš, įvertinęs savo daugiau nei kuklią alpinisto patirtį, šios minties atsisakiau. Prie uolų dar persimečiau keliais žodžiais su khmerų kilmės amerikiečiu, kuris dar vaikas su šeima pabėgo nuo raudonųjų khmerų, o dabar grįžęs dirba prie infrastruktūros projektų. O tada beliko atsigaivinti cukranendrių sultimis ir vykti atgal į Kepą vakarieniauti. Šį kartą nusprendžiau paragauti šviežio kalmaro. Nereikia ir sakyti, kad jis buvo puikus.


Belaukdamas užfiksavau kokie švieži būna Krabų turgaus restoranuose pateikiami krabai - jie gaudomi čia pat jūroje. Paliekami bučiukai su jauku, o į juos sulenda krabai.


Grįžęs į savo trobelę sulaukiau nemalonių svečių - įskrido milžiniško dydžio vapsva. Ilgai ją gainiojausi, bet ji net nesirengė išskristi. Galiausiai visgi išskrido į prausimosi erdvę ir, tikriausiai kankinama sąžinės graužaties, nusiskandino unitaze, tad galėjau ramiai eiti miegoti.
Paskutinę dieną nutariau apžiūrėti kolonijinį Kampoto miestą. Iš ryto patingėjau keltis, kad suspėti į 8 val. mikriuką, nes pagal tvarkaraštį turėjo būti mikras 10 val. Bet nebuvo, tada turėjau dvi valandas vaikštinėti po Kepą iki 12 val., kai atvyko jau didelis autobusas, kuris už 2 dolerius mane nugabeno į Kampotą. Pirmas reikalas nuvykus į vietą buvo rasti grįžimo atgal priemonę, nes oficialūs autobusai į Kepą išvyksta labai anksti. Per daug negalvodamas nuėjau prie agentūros, kur turėjau persėsti pakeliui iš Sianukvilio ir netrukus jau turėjau bilietą už 3 dolerius ketvirtai valandai. Taigi, Kampote turėjau tris valandas, ko pilnai pakako, nes kolonijinis miesto kvartalas yra nedidelis, o be jo ten daugiau nelabai ko yra.



Ši nuotrauka man primena filmus apie Vietnamo karą, nes tas neveikiantis tiltas tikrai panašus į subombarduotą.


Dar Kampotas garsus įdomių objektų įamžinimu, štai, pavyzdžiui, čia - paminklas durijaus vaisiui.


O šitas paminklas skirtas įamžinti sunkią druskos garintojų profesiją.


Dar užsukau pietų į kažkokią vietinę užeigėlę, nieko kažko ypatingo, tiesiog užsinorėjau keptų ryžių. Ant stalo buvo meniu khmerų kalba, tačiau, pamačiusi mane, padavėja staigiai prišoko, paėmė vietiniais kringeliais išmargintą lapą ir padavė anglišką meniu. Aš užsisakiau ir kol laukiau užsakymo paėmiau khmerų meniu nuo gretimo stalo ir bandžiau palyginti kainas. Skirtumas maždaug du kartai, ne paslaptis į kurią pusę.
Pavalgius jau reikėjo skubėti į mikriuką, o grįžęs ėjau krauti daiktų, nes ryte laukė ankstyvas išvykimas. Autobuso į Phnom Penį bilietą pirkau pas Krisą. Kainavo 8 dolerius. Į kainą įėjo paėmimas iš viešbučio ir nuvežimas į stotelę. Su Krisu ir jo žmona atsisveikinome kaip seni draugai. Nerealūs žmonės, sukūrę nerealią atmosferą savo svečių namuose. Buvo liūdna tiek dėl to, kad reikėjo atsisveikinti su tokiais puikiais žmonėmis, tiek dėl to, kad kelionė ėjo į pabaigą.

IV dalies pabaiga