2014 m. rugpjūčio 16 d., šeštadienis

Prie pragaro vartų. Sumatra III. Ar tikrai Medanas nykiausias didmiestis pasaulyje?

Skaitydamas keliautojų atsiliepimus apie Medano miestą, dažnai aptikdavau nuomones, kad jame nėra nieko gero. Ar tai tiesa? Kai kam gali taip pasirodyti. Miesto turistinius objektus galima aplankyti per vieną dieną. Tarp jų nėra nieko per daug įspūdingo: nei įspūdingų senovės šventyklų, nei pasigėrėjimo vertų šiuolaikinių statinių, nei kažkokių pritrenkiančių pramogų. Tačiau miestas turi savo veidą. Kaip ir dauguma kitų Azijos megapolių (su priemiesčiais jame gyvena daugiau kaip 4 mln. gyventojų) yra daugiakultūris katilas, kuriame kiekviena tauta paliko savo indėlį. Beje, miestas užima didžiulį plotą, nes jame labai mažai daugiaaukščių pastatų, kurie dažniausiai yra viešbučiai. Viename jų - Hermes Palace apsigyvenome ir mes. Gavome kambarį viename iš viršutinių aukštų su puikiu vaizdu, o pusryčiaudavome terasoje ant stogo. Trumpiau tariant, tikrai rekomenduojama vieta apsistoti.


Ši pasakojimo dalis nebus, kaip įprasta, chronologiška. Medanas tapo vidurio kelionės atsipūtimo punktu, todėl mes niekur neskubėjome, nemažai laiko skyrėme šopingui (kaipgi be jo moterims per atostogas), o tai nėra labai jau įdomus skaitytojui dalykas. Verčiau parašysiu apie transportą.

Visų pirma apie taksi (nes Medane tai patogiausia turistui transporto priemonė). Didžiuosiuose Indonezijos miestuose veikia dvi didelės taksi įmonės: Blue Bird ir Express. Jos yra patikimos ir jų vairuotojai, tik įsėdus keleiviams, iš karto įjungia skaitiklius. Už įsėdimą ir pirmą kilometrą kaina yra 6 ar 7 tūkstančiai rupijų, už kitus - 3500 už km. Apmauti gali bandyti tik dėl minimalaus tarifo - sakys, kad jis, tarkim, 25 tūkst., nors iš tikrųjų jis toks yra tik už iškvietimą telefonu, o ne įsėdimą gatvėje. Beje, daugelio taksistų anglų kalbos žinios yra labai skurdžios, pvz. mus vežęs į stotį vairuotojas nesuprato žodžio "station", gerai, kad prisiminiau indonezietišką "stasiun".
O dabar apie kitą, tik Medanui būdingą viešojo transporto priemonę  - motobečiakus.


Kaip matote, tai yra motociklas su specialiai keleiviams vežti pritaikyta priekaba. Tik išėjus į lauką, šie vežėjai pradeda siūlyti savo paslaugas. Baltasis jiems yra geras grobis, todėl, net ir gerai pasiderėjus, kaina dažniausiai gaudavosi šiek tiek didesnė, nei važiuojant paprastu taksi. Žmona, tai supratusi, labai supyko ir pareiškė, kad daugiau su šitais plėšikais nevažinės, tuo tarpu aš į tai žiūrėjau atlaidžiau. Papildomas litas ar du mums nesudaro didelio nuostolio, o šiems žmonėms yra nemažas papildymas prie jų nedidelio uždarbio. O už šį "egzotikos priedą" gauni tikrai neblogą pasivažinėjimą, kupiną adrenalino. Esi vežamas ne tik pagrindinėmis gatvėmis, bet ir skersgatviais bei kiemais. Jei nėra intensyvaus eismo, tai ir raudona šviesa nėra pagrindas sustoti. Be to, taupant laiką ir porą šimtų metrų prieš eismą pavažiuoti ne griekas. Ir jūs norite pasakyti, kad viso šito reikia atsisakyti dėl kelių tūkstančių rupijų?
Dabar apie tai, ką mes Medane pamatėme. Pirmiausia - senų laikų kinų kilmės oligarcho Tjong A Fie vilą.


Šis XIX ir XX a. sandūroje gyvenęs verslininkas iki šiol yra labai gerbiamas Medane dėl vykdytos veiklos: kultūros projektų rėmimo, įvairių religijų šventyklų statymo ir pan. Viloje dabar įrengtas jo memorialinis muziejus. Mums net leido pasėdėti ant Tjong A Fie fotelių. Reikia pripažinti, kad tų laikų baldai yra labai minkšti ir patogūs.


Apsilankėme šalia esančiame restorane Tip Top, kurio interjeras išliko nuo II pasaulinio karo laikų. Tiesa, maistas jame nebuvo stebuklingai skanus, kaip įprasta Pietryčių Azijoje.


Dar vienas žinomas Medano architektūros paminklas - Maimuno rūmai (Istana Maimun). Tai vienas iš miesto simbolių, tad nenuostabu, kad jis apgultas turistų iš įvairių planetos kampelių. Net JAV kinas atėjo su mumis pabendrauti.


Viduje turistai gali apsirėdyti "a le sultono" drabužiais ir pozuoti prabangaus rūmų interjero fone.


Netoliese yra didžioji Medano mečetė, kurią, kaip tai keistai beskambėtų, projektavo olandai, o nemaža dalis apdailos medžiagų buvo atgabenta iš Europos.


Medane mes pamatėme ir vieną gana keistą dalyką. Ėjome į karo muziejų, kuris pasirodė jau uždarytas (Indonezijoje panašios įstaigos užsidaro trečią valandą po pietų), o grįždami atgal aptikome narvą, pilną didžiulių vaisiaėdžių šikšnosparnių.


Jau norėjome eiti, tačiau vietinis vyrukas pasakė, kad tuoj jis šį tą parodys. Štai, ką mes pamatėme. Spooky :)


Taip ir prabėgo pora dienų Medane. Reziumuojant, galima pasakyti, kad jame apsilankyti verta, jei nori pamatyti tikrą Pietryčių Azijos didmiesčio, kuriame nėra turistų antplūdžio,  gyvenimą. Jis gali pasiūlyti viską, kuo Azija garsėja: egzotiškus potyrius, nuoširdžius žmones ir gerą maistą (jei tai ne Tip Top, o, pvz. Merdekos aikštės foodcourt'as, kur vakarais vyksta maisto fiesta).
Medanas gali didžiuotis ir savo naujuoju oro uostu. Į jį veža moderniausias Indonezijoje traukinys, o atvykus nuobodžiauti neleidžia muzikos atlikėjai.


O mums prieš akis buvo pažintis su kita Indonezijos provincija - Vakarų Sumatra. Beliko tik sulaukti Sriwijaya Air lėktuvo.


III dalies pabaiga