2014 m. rugpjūčio 15 d., penktadienis

Prie pragaro vartų. Sumatra II. Sieros kvapas ir kraujo skonis

Ryte nuotaika buvo puiki. Oras pastebimai pasikeitė į gerąją pusę ir dangumi ritinėjosi saulutė. Per pusryčius pagaliau išmokome pasiruošti populiarų visoje Indonezijoje pusryčių patiekalą - Bubur Ayam. Tai daroma tokia tvarka: pirmiausia dedamasi skystos ryžių košės, tada pilamasi sultinio, o pabaigoje dedamasi priedų pagal skonį (virtos vištienos, skrudintų svogūnų, svogūnų laiškų, riešutų, sojos padažo, įvairių aštrybių ir pan.). Gal kam nors pasirodys keista, tačiau mums Bubur Ayam tapo mėgstamiausiu pusryčių patiekalu kelionėje, būdavęs ant stalo kiekvieną rytą.
Po pusryčių mūsų jau laukė Marisonas, kuris parodė mūsų tos dienos transporto priemonę - angkot'ą.


Tai yra pagrindinė viešojo transporto priemonė visoje Indonezijoje. Tūkstančiai jų zuja visur, mirksėdamos šviesomis ir skleisdamos melodingus garso signalo garsus. Mūsiškę vairavo linksmuolis vairuotojas, toks pazityvo užtaisas, kurio per dvi dienas nematėme be šypsenos veide. Jis saviškę transporto priemonę pavadino "Scooby Dooby car". Pakankamai taikliai, ar ne?
Busiuko viduje yra štai tokie suoliukai, tad didelio patogumo nėra, tačiau viską atperka egzotiškumas.


Pasikratę apie pusvalandį kaimo keliukais, pasiekėme Sibayako ugnikalnio papėdę. Nors paskutinis jo išsiveržimas buvo daugiau kaip prieš šimtą metų, jis laikomas aktyviu. Tačiau šiose vietovėse net ir ilgai tylėjęs vulkanas gali parodyti savo galią. Tą puikiai parodę netoliese esantis Sinabungas, kuris, tylėjęs daugiau kaip keturis šimtmečius, išsiveržės 2010, o paskui ir 2014 m. sausio mėnesį. Ir dabar jis leidžia tirštus baltus dūmus, tačiau jie, vietinių teigimu, nieko blogo nereiškia. Blogiau būtų jei jie patamsėtų. Tokiais tvirtinimais patikėjome, kas mums beliko. Juk ir važiavome čia gauti adrenalino.
Pradėjome kopti. Nepasakyčiau, kad buvo labai sunku, nors kitiems tikriausiai taip neatrodė. Pasivijome grupę jaunų japonių, iš kurių vienai kopimas nebuvo labai lengvas - vargšelei teko atsisveikinti su skrandžio turiniu. O mes nesustodami ėjome link tikslo. Gausią džiunglių augaliją pakeitė skurdesnė aukštikalnių gamta. Atsivėrė nuostabūs vaizdai. Daugiausiai mūsų dėmesio, savaime suprantama, sulaukė rūkstantis Sinabungas. Atkreipkite dėmesį į kairėje pusėje per įsiveržimą išdegintą plotą.



Atsiradęs sieros (arba supuvusių kiaušinių) kvapas rodė, kad artėjame prie ugnikalnio kraterio.


Iš kiaurymių uolose ėjo balti garai, kurie dėl spaudimo kėlė garsą, panašų į oro uoste besileidžiančių lėktuvų.




Trumputis video apie šią vietą.


Kraterio dugne tyvuliuoja sieringo vandens ežerėlis.


Nuo apylinkių vaizdų galva sukasi.



Paklausiau Marisono, ar galima užlipti į pačią ugnukalnio viršūnę? Jis atsakė "Why not". Tačiau tai pasirodė rimčiau, nei atrodė iš šono, ypač mums, pradedantiesiems alpinistams (tai buvo mūsų pirmoji pažintis su šiuo reikalu). Kelias iki viršūnės buvo siauras ir status.


Mano brangiausioji jau buvo suabejojusi, ar verta lipti iki galo, tačiau aš ją įtikinau, kad nuėjus du trečdalius kelio neverta atsisakyti tikslo, todėl Sibayako viršūnė buvo įveikta ir įsiamžinta prie jos viršūnėje plazdančios Indonezijos vėliavos.
Tuomet atėjo laikas leistis žemyn. Kelias atgal pasirodė esąs gerokai komplikuotesnis, nes leidomės kitu šlaitu, kuris buvo gerokai statesnis, nei tas, į kurį kopėme eidami į priekį. Fotoaparatą paslėpiau giliai kuprinėje, nes kirbėjo mintis, kad kitu atveju jam gali nutikti kažkas negero. Ir nuojauta pasitvirtino. Plikas uolas pakeitė dygūs krūmai, kurie virto tropinėmis džiunglėmis, pasibaigusiomis drėgna bambukų giraite. Buvo visko: ir paslydimų, ir pasičiužinėjimų minkšta vieta, todėl, pasiekus apačią, kai kurie aprangos elementai neatrodė labai respektabiliai. Tačiau po tokio žygio mūsų laukė nuostabus prizas - karšto terminio vandens baseinai.


Puikus būdas atsipūsti po žygio. Nerealu gulėti ugnikalnio sušildytame vandenyje ir valgyti makaronus. Šis malonumas taip mums patiko, kad sutarėme ir kitą dieną čia atvykti. Papildomai dar iš Marisono įsigijome tripą į džiungles prie kažkokio gražaus krioklio. Nieko apie jį nebuvome girdėję, bet nusprendėme surizikuoti.
Po gaivinančio baseino atėjo metas susipažinti su tradiciniu batakų patiekalu - babi pangang. Paprašiau Marisono, kad pakeliui į viešbutį mus užvežtų į gerai šį patiekalą gaminančią užeigą. Jis iš karto sutiko, nes, kaip paaiškėjo, yra didelis šio patiekalo mėgėjas, todėl, neprabėgus nei pusvalandžiui, jau sėdėjome prie stalo ir laukėme egzotiško patiekalo. Kas yra babi pangang? Verčiant tiesiogiai tai būtų ant griliaus kepta kiauliena. Čia tikriausiai nuskambėjo ne vienas nusivylimo atodūsis. Kokia čia dar egzotika lietuviams, daugeliui kurių kiauliena garuoja ant stalo kiekvieną dieną? Egzotika yra padažas. Jis pagamintas iš šviežio kraujo. Štai kaip jis atrodo (šone dar yra specialiai paruošti manioko lapai).


O čia pati mėsa.


Į komplektą dar įeina ryžiai ir sultinys. Valgymo procesas yra toks: dalimi sultinio apšlakstomi ryžiai, mėsa sumetama į padažą, viskas suvalgoma ir pabaigoje išgeriama likusi sultinio dalis. "Kruvinajame" padaže kraujo skonio visai nesijaučia, nes į jį pridėta daug pipirų ir kitų prieskonių. Asmeniškai man šis patiekalas labai patiko, o antroji pusė niekaip negalėjo perlipti per psichologinį barjerą ir jo tik paragavo. Tiesa, ji pripažino, kad padažo skonis neblogas ir kraujo jame nesijaučia. Iš kitos pusės, geriau buvo man, nes sukirtau ir didžiąją dalį jos porcijos.
Vakare viešbutyje dar nusprendėme pasidaryti tradicinį masažą. Jį atliko dvi vietinės masažistės, iš kurių viena (maniškė) angliškai nemokėjo visai, o kita mokėjo žodį "smoking". Taigi, guliu aš ant gulto, mane masažuoja ir po kurio laiko sako "dudu". Aš į ją žiūriu nustebęs, ji į mane. Žiūrime ir šypsomės. Tada ji parodė, kad reikia atsisėsti. Vat taip ir mokomasi naujų kalbų. O apie masažą galiu pasakyti vieną žodį: skaudėjo. Gulėjau sukandęs dantis ir klausiausi, ar iš gretimos patalpos nepasigirs žmonos klyksmai. Tačiau to nenutiko, nors po visko ji prisipažino, kad galvojo, jog kojų kraujagyslės nuo spaudimo tuoj susproginės. Tačiau kentėti buvo verta. Po kiek laiko pajutome teigiamus požymius. O tai buvo labai svarbu prieš nusimatantį tripą.
Ryte susėdome į tą patį angkotą ir patraukėme į naują žygį. Nusileidome kiek žemiau nuo kalnų. Pasiekėme nedidelį kaimelį, kuriame prie mūsų prisidėjo dar vienas narys - vietinis vaikinukas, kuris buvo mūsų vedlys. Prasidėjo kelionė per džiungles. Pirmiausia perėjome per tai, kas liko iš olandų kolonizatorių statytų irigacinių įrenginių, po to prasidėjo rimtas pasivaikščiojimas. Normalaus tako beveik nebuvo: arba akmenys, arba purvynas, arba medžių šaknų raizgalynė.


Kai kur teko ir paropoti.


Tada sutikome šias vietines moteriškes.


Kur jos vyksta su tokiais nešuliais? Kaip ir mes - prie krioklio. Ten jos pardavinėja makaronus ir kitokius užkandžius. Nelengvas būdas užsidirbti duonai. Nors esu pasportuojantis pilietis, tačiau man po tokio žygio kojas skaudėjo, o čia toks žygis kasdien atliekamas.
Po trumpos pertraukėlės mūsų dar laukė žygio desertas: lynu nusileidome nuo stataus šlaito, perėjome per porą rastų, pašokinėjome per akmenis kalnų upeliuose ir pasiekėme tikslą.


Trumpiau tariant, krioklys toks kaip filmuose, kur kokia porelė lengvai (moterims net makiažas nenubėga) ir netikėtai aptinka tokią grožybę, o paskui siužetas priklauso nuo to, kokiai amžiaus grupei filmas skirtas :)


Taigi, pasifotografavome mes ten, pasivaikščiojome ir tuo pačiu keliu patraukėme atgal, iš šonų rėkaujant gibonams. Žygis buvo labai smagus, tad ir vėl karšto vandens baseinai labai pataisė situaciją. Atvykę į Berastagi, dar svarstėme galimybę iš jo išvykti autobusu, tačiau po tokių ekspedicijų iš karto užsisakėme transferį pas Marisoną.
Paskutinį vakarą Berastagyje nusprendėme, kad jau esame pakankamai aklimatizavęsi, kad pavalgyti gatvėje. Prie akių kepamas "Murtabaq" lietinis tam puikiai tiko.


O tada beliko paskutinį kartą aplankyti vaisių turgų ir grįžti į viešbutį krautis lagaminų. Buvo šeštadienis. Viešbutis lūžo nuo svečių, dauguma kurių buvo kažkokios įmonės darbuotojai, atvykę čia "pasikorporatyvinti". Kas paprastai vyksta per panašius renginius mūsų platumose? Dažniausiai vartojami tonizuojantys gėrimai. O Indonezijoje yra kiek kitaip.
Bet apie viską nuo pradžių. Buvo šešios valandos ryto. Mes saldžiai miegojome, kai mus pažadino nerealiu garsu paleistas "bumčikas". Kaip ir priklauso lietuviams, pirmiausia pagalvojome, kad kažkokie "korporatyvščikai", visą naktį "tonizavęsi", nutarė pasilinksminti. Žvilgtelėjau pro langą ir susilenkiau nuo juoko. Vidiniame kieme vyko aerobikos seansas ir didžiulis būrys vietinių, dauguma kurių figūros toli gražu nebuvo sportiškos, negrabiai kartojo dviejų instruktorių judesius. Beliko ir mums keltis, nors prie mankštos neprisijungėme, nes ko jau ko, o fizinio krūvio pastarosiomis dienomis mums netrūko. Po pusryčių foje jau mūsų laukė vairuotojas. Beliko paskutinį kartą pasigrožėti ugnikalniais ir nerti žemyn į tropinį karštį.

II dalies pabaiga.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą