Ryte atsikėliau, susipakavau savo negausią mantą, įmečiau raktą į pašto dėžutę ir išlindau į gatvę. Buvo labai anksti ir visame kvartale radau tik vieną pusryčių opciją - kebabinę. Situacija joje buvo, kaip čia pasakius, keistoka - vienas rytietiškos išvaizdos vyriškis sukosi prie iešmo, o kitas, tikriausiai jo tėvas, sėdėjo ant taburetės ir garsiai skaitė koraną. Pasiėmiau kebabą lėkštėje ir pasukau link netoliese esančios parkelio, prieš tai iš kebabisto sužinojęs, kad tą dieną buvau jo pirmas klientas.
Pusryčiai parkelyje man ypatingai nenusisekė. Maža to, kad pradėjo lyti, tai dar į mano kebabą nusitaikė nachališkas šeltis (šunų veislė tokia, toks labai mažas kolis), vardu Bambi. Buvo šis šunėkas, aišku, be pavadžio ir buvo akivaizdu, kad jo šeimininkė babytė jo visiškai nekontroliuoja, nes į jos šūkavimus "Bambi fekszek helyezkedik mozgalom" ar kažkaip panašiai jis visiškai nereagavo. Būtų jis didesnis, tai tikrai snukį į mano pusryčių dėžę įkištų, bet dabar nepasiekė. Padėtis pasikeitė tik tada, kai babytė pamojavo aplink jo nosį nenaudojamu pavadžiu.
Taip sušlapęs ir įtūžęs įšokau į antrą metro liniją, iš kurios vėliau persėdau į pirmą, kuri yra antra pagal senumą Europoje po Londono, pastatyta 1896 m. ir yra įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Turiu pripažinti - pelnytai, nes metro stotys labai gražios.
Išlipus Didvyrių aikštėje nuotaika pagerėjo, nes lietus jau nelijo ir buvau gerokai pradžiūvęs.
