2016 m. liepos 10 d., sekmadienis

Ar teisus buvo pionierius Vodička? Kelionė į Vengriją IV. Pannonhalmos abatija

Budapešte yra tiek daug ką veikti turistui, kad veiklos užtektų mažiausiai dviems savaitėms, tačiau aš keliaudamas mėgstu iš sostinių nors trumpam išlįsti į provinciją. Šį kartą laiko daug neturėjau, tad nusprendžiau apsiriboti vienu objektu - į UNESCO paveldo sąrašą įrašyta Pannonhalma abatija, esančia netoli Dėro (Gyor) miesto.
Kėliausi anksti, gerai užkandau ir patraukiau link Keleti geležinkelio stoties.


Stotyje mane pasitiko stiprus neplautų kojinių kvapas - joje tuo metu gyveno krūvos Vakarų Europą bandžiusių pasiekti pabėgėlių.


Kiek paklaidžiojus stotyje pavyksta įsigyti bilietą į Dėrą už maždaug 2000 forintų. Traukinys, pavadintas ekspresu, kuris pasirodo toks nėra, nes yra greitesnių traukinių.


Kelionė truko apie porą valandų. Išlipęs Dėre lengvai suradau autobusų stotį, iš kur galima nuvykti į Pannonhalmą. Autobusai važiuoja pakankamai dažnai, tiesa kelionė gana ilgoka (netoli valandos), nes stojama už kiekvieno posūkio. Pagaliau išlipau Pannonhalmos miestelyje.


Nuotraukoje matosi ant kalno stovinti abatija. Autobusas iki jos neveža, tai teko ropštis į statų kalną. Lankytojų centre už 2200 forintų nusipirkau bilietą ir gavau audiogido aparačiuką. Tikrai geras reikalas vienišam keliautojui. Gali pasirinkti iš keleto kalbų ir priėjus prie kiekvieno įdomaus objekto gauni apie jį informaciją.
Vienuolynas, beje, vis dar veikiantis - jau tūkstantį metų su tam tikromis pertraukomis jame gyvena vienuoliai benediktinai, kurie, be maldų, užsiima ir tradiciniais vienuolių amatais: vyndaryste, žemdirbyste ir pan. 


Pirmiausia nuėjau į Šv. Martyno baziliką. Pro štai tokias duris.


Bazilika skirta Šventajam Martynui ne šiaip sau - jos centre esančioje kriptoje pagarbiai sudėtos šio Šventojo kažkokios kūno dalys (relikvijos).




Tačiau man, kaip nepasižyminčiam dideliu religingumu, tačiau tikinčiam į mokslą svarbiausias abatijos objektas buvo nuostabi biblioteka, kurioje yra daugiau kaip 400 tūkst. leidinių ir kuri yra didžiausia privati biblioteka Vengrijoje. Įėjęs į ją pasijauti kaip filme apie Harį Poterį.




Gražinęs audiogidą patraukiau link apžvalgos bokšto, iš kurio atsiveria puiki apylinkių panorama.




Slėnyje šalia abatijos yra vienuolių ūkis, kur auginamos levandos ir įvairios žolelės.



Kadangi viską apžiūrėjau, tai nusileidau į apačią laukti autobuso. Stotelėje jau lūkuriavo būrelis vietinių bobučių ir vienas sekmadienio proga jau gerai įmetęs diedukas, kuris norėjo su manimi užmegzti pokalbį, tačiau temokėjo kalbėti vengriškai, tai nieko iš to nesigavo.
Autobusas pasitaikė senovinis "Ikarusas", kurių Vengrijoje vis dar pilna, tad kelionė atgal gavosi nostalgiška.



Parvykęs į Dėrą pirmiausia įsiregistravau viešbutyje "Ibis Gyor", tada pasivaikščiojau po patį miestą, kuris paliko neblogą įspūdį: nedidelis, jaukus ir tvarkingas.





Dėre suvalgiau skaniausią kelionėje vakarienę. Atsitiktinai užtaikiau į "John Bull Pub'ą", kur meniu pirmiausia užkliuvo už tartaro - patiekalo iš žalios jautienos su prieskoniais. Atneštame tartare jautėsi vengriškas koloritas - buvo įdėta nemažai paprikos ir tai man labai patiko.


Po užkandžio sekė pagrindinis patiekalas - kepta antis su meduje troškintais kopūstais. Antis buvo tobulai traški, o kopūstai - skaniausi kokius yra tekę ragauti.


Po tokio apsivalgymo beliko tik grįžti į viešbutį ir gerai išsimiegoti, nes laukė naktis autobuse. Ta proga sau leidau pamiegoti ilgiau - iš lovos išsiverčiau tik apie devintą valandą ir įsimetęs sumuštinį tuo pačiu ne greitu "ekspresu" grįžau į Budapeštą. Laiko per daug neturėjau, tad tik užvalgiau ir išvykau į oro uostą, kur dar kartą pasidžiaugiau turėtų "Priority Pass", nes Budapešto oro uoste Wizzair keleiviams tenka stovėti ne terminale, o specialioje lowcost'ų daržinėje.


O tada laukė trumpas skrydis ir ilga kelionė sausakimšu "Eurolines" autobusu be jokių šansų nors valandėlei užmigti.
Apibendrinant, Vengrija tikrai įdomi šalis, turinti išskirtinumo, kurią nėra brangu aplankyti lietuviams. Romėniškas palikimas, viduramžių dvelksmas ir Austrijos - Vengrijos šarmas yra puikus atradimas istorijos mėgėjams, o terminių vandenų gerbėjams Vengrija yra tikras rojus.

Pabaiga.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą